Pažintis su tolimąja Indija ir šokiruoja, ir žaviAsmeninio albumo nuotr.

Pažintis su tolimąja Indija ir šokiruoja, ir žavi

„Parsivežti įspūdžiai iš šios egzotiškos, spalvingos, skurdžios, bet kartu ir turtingos šalies dar išliks ilgai“, – tikina iš Indijos grįžusi Jonavos rajono savivaldybės tarybos narė, bendrovės „Baldai Jums“ finansų direktorė Nijolė Meškauskienė.

Gėlių gatvės kieme – geležinio rojaus kampelis
A. Kulvietis šlovę pelnė tikėjimu ir darbu
Paralelinės tikrovės, gyvuojančios Jonavos mieste

Kontrastų šalis

Leidusi šiek kiek susigulėti įspūdžiams, jonavietė atviravo, kad Indija – unikalus kraštas, turintis įdomias ir visiškai kitokias tradicijas negu Europos šalys. „Tikrai nė vienoje šalyje tokios patirties neturėjau. Tai – visai kitas, galima sakyti, sunkiai suvokiamas pasaulis“, – teigė su nedidele jonaviečių grupe vasario mėnesį į tolimą šalį vykusi jonavietė.

Pašnekovei teko ragauti pačių aštriausių patiekalų ir beprotiškai, anot jos, saldaus deserto. „Nemažai laiko praleisdavome indų šeimose. Mus visada priimdavo labai svetingai, pirmiausiai vaišindavo arbata ir saldumynais. Buvo gana keista, kad jie rudąjį cukrų vilgo į alyvuogių aliejų. O kai kurie jų gaminti skanėstai – ypač saldūs. Prieskoniais pagardinta arbata geriama su pienu. Maitindavomės vegetarišku maistu, mėsa ir alkoholis Indijoje nevartojami“, – įspūdžiais dalijosi pašnekovė.

Sulaukė dėmesio

Jonaviečių delegacija sten­gėsi kuo daugiau įkvėpti indiškos dvasios. Kad ir kokia įvairi ir kontrastinga pasirodė ši viešnagė, vis dėlto didžiausią įspūdį paliko dėmesys ir pagarba žmogui, bendravimo kultūra. Jonaviečiai sulaukė nemažai dėmesio iš vietos gyventojų – nuolat buvo stebimi, kalbinami.

Teko garbė apsilankyti ir keliuose ašramuose ir indiškose vestuvėse. „Ašramas – tai tokia religinė organizacija, kaip Lietuvoje vienuolynas, tačiau ji turi mokyklą, ligoninę, žemės, laikomi gyvuliai – karvės, bui­volai. Ašramas pats save išlaiko. Vasario mėnuo Indijoje – vestuvių metas. Turėjome puikią galimybę ceremoniją pamatyti iš arčiau. Viename iš viešbučių, kuriame buvome apsistoję, spalvingai aptvertų kiemų ir buvo suorganizuota puota. Švediško stalo vaišės, didžiausias dėmesys  skiriamas jaunavedžiams, jie pasitinkami su šokiais, dainomis, įvairiais išbandymais“, – pasakojo N. Meškauskienė.

Gyvuliai gatvėse ir netvarka

Važiuodama į Indiją, moteris tikėjosi pamatyti vaizdą, jau žinomą iš indiškų filmų – gatvėse riedančias rikšas, vaikštinėjančias karves, lūšnynus, krūvas šiukšlių, smilkalų kvapų įvairovę. Nors iš tiesų visa tai ir pamatė, tačiau kai kurie dalykai ją šiek tiek šokiravo.

Praeinant išsirikiavusių prekeivių gatvele buvo matyti, kaip jie švarinasi, šluodami purvą ir šiukšles nuo savo prekyvietės į gatvę, tačiau ten jas ir palieka, nesurenka. „Didžiuliai kalnai plastikinių šiukšlių. Jų pilna visur. Organinių atliekų gatvėse nemačiau, nes jas suėda čia kartu su žmonėmis vaikštinėjančios karvės. Indai jas labai gerbia. Beje, karvių mėšlas yra surenkamas ir naudojamas kaip kuras“, – stebėjosi keliautoja.

Nuostabą kėlė ir eismas gatvėse. Vairuotojus galima pavadinti tiesiog „išprotėjusiais“. „Keliuose negalioja jokios taisyklės. Pereiti gatvę sudėtinga, nes važiuojama ir degant raudonos spalvos šviesoforui. Garso signalai ištisai įjungti. Dažnai važiuojama netgi šaligatviais. Visa tai pamačius ir išgirdus, apima nedidelis šokas. Mes buvome įspėti, kad per gatvę irgi reikia mokėti laviruoti tarp automobilių, mopedų, motociklų, kitų transporto priemonių, nes perėjos ten neegzistuoja. Todėl vaikščioti ar važiuoti bet kuriame mieste – didžiulis iššūkis. Vis dėlto žmonės yra laimingi, patenkinti, džiaugiasi savo gyvenimu, tik mums, atvykėliams, daugelis dalykų atrodo keisti“, – pasakojo pašnekovė.

Aplankyti objektai

Nebe reikalo Indija vadinama kontrastų šalimi – viešėdama svečioje šalyje, N. Meškauskienė pamatė nuostabių vietų. Viena iš jų, sužavėjusi ir nė vieno abejingo nepalikusi, – garsusis Tadžmahalas Agro mieste. Tai vienas iš įspūdingiausių ir žinomiausių Indijos simbolių, pastatytas prieš maždaug keturis šimtus metų. Tadžmahalas yra imperatoriaus Džahanšacho pastatytas balto marmuro kapas, skirtas jo mirusiai žmonai ir laikomas nemirštančios meilės simboliu. Iš toli akį traukiantis įspūdingas statinys 1983-iaisiais buvo įtrauktas į UNESCO saugomų pasaulio kultūros paminklų bei Naujųjų pasaulio stebuklų sąrašus.

Kita įspūdinga vieta – Lotoso šventykla Delyje, bahajų tikėjimo maldos namai. Ji užburia ramybe, o užėjus į vidų apima ypatinga būsena.

Lotoso struktūros šventovės statybos truko šešerius metus, visuomenei ji duris atvėrė 1986 metais. Šiandien tai labiausiai lankoma Delio vieta, perteikianti taikos, ramybės ir harmonijos dvasią.

Viešėta ir senoviniame Mankameshwar Mandir šventyklų komplekse, skaičiuojančiame beveik 3 500 metų. Čia pastatytos kelios šventyklos, skirtos įvairiems dievams – Gangai, Gajatrai, Hanumanui, Kaila Devi, Krišnai, Ramai – pagerbti.

Jonaviečiai dar aplankė šventą Brahma Sarovar ežerą, pamatė ir vieną didžiausių Azijos upių – Gangą, didingus Himalajų kalnus, leidosi į safarį.

 

KOMENTARAI