Paralelinės tikrovės, gyvuojančios Jonavos miesteMūsų kraštiečiui Ž. Menčenkovui rūpi Jonavos ateitis. Asmeninio albumo nuotr.

Paralelinės tikrovės, gyvuojančios Jonavos mieste

„Mums nereikia vieniems kitų“ – šiais žodžiais genialus, neseniai mus palikęs filosofas Leonidas Donskis pradėjo tekstą „Paralelinės tikrovės“. Tai buvo lyg dovana poetui Tomui Venclovai, jo pagerbimas. Paralelinės tikrovės, kurias filosofas savo tekste paminėjo, tai yra erdvės, pasauliai, tikrovės, kurios nuolatos nesutaria, konfliktuoja ir nesugeba rasti bendro vardiklio, kuris suvienytų tas tikroves. Arba bent jau viena taptų kitos dalimi. Tiesa yra tai, kad viena tikrovė nuolat bando paneigti oponuojančią tikrovę. Ta tikrovė nėra nuo mūsų atsiskyrusi. Paralelinė tikrovė yra mūsų gyvenimo dalis, nors galbūt esame įsitikinę, kad asmeninė realybė, kurioje gyvename, yra vienintelė. Tad siūlau perskaityti tekstą Leonido Donskio knygoje „Paralelinės tikrovės“.

Aukime sveiki
Bus sutvarkytas „Pervažos“ sustojimas
Į daugiabučio laiptinę – lyg į apleistą tamsų urvą

Noriu kalbėti apie tas paralelinės tikroves, kurios gyvuoja Jonavos mieste. Apie tas paralelines tikroves, kurios viena kitos nemato, ignoruoja ir apsimeta nežinančios viena apie kitą. Ieškoti paralelinių tikrovių ir jas įvardyti paskatino neseniai vykusi menkutė „vieša“ diskusija apie lankytinas vietas Jonavoje, miesto istoriją ir jaunimo skatinimą likti Jonavos mieste. Tada Jonavos krašto muziejaus iniciatyva publikuotas neblogas straipsnis „Jonava – nepelnytai nežinomas turizmo maršrutas“. Turiu tik vieną pastabą. Iš tiesų pavadinimą reikėtų formuluoti kitaip: „Jonava – pelnytai nežinomas turizmo maršrutas“. Kas mane verčia taip teigti? Dvi egzistuojančios paralelinės tikrovės Jonavoje.

Sovietmetis primetė savo dominuojančią tikrovę, kuri pasižymi suplanuotu pasauliu, pliku betonu ir šaltu metalu. Nesuklysiu pasakęs, kad sovietmetis „pasiūlė“ (nors nebuvo iš ko rinktis) patogaus ir gero gyvenimo suplanuotame mieste iliuziją. Vienodi darželiai, mokyklos, daugiabučiai ir susietas su vieta darbas. Šiek tiek apibūdinta paralelinė tikrovė, kurią primetė režimas, dominuoja ir gyvuoja iki šiol, modifikuota ir pritaikyta. Jeigu reikėtų pavadinti šią paralelinę tikrovę, duočiau postsovietizmo vardą aptariamai pirmai paralelinei tikrovei įvardyti.

Skaitytojas turbūt jau svarsto mano ketinimus siūlyti radikaliai atsisakyti visko. Ne, aš to nesiūlysiu, būtų nesąžininga atimti iš kitų dalį gyvenimo, kurį praleido Jonavos mieste. Labiau noriu kalbėti apie šią tikrovę, kuri įžūliai uzurpavo mūsų ir miesto ateitį, kuri yra suvokiama kaip homogeniška, pliko betono ir šaltos geležies dabartis. Taip pat apie jos santykį su kita paraleline tikrove, kurią vėliau dar pristatysiu.

Per visą miesto egzistavimo dešimtmetį (tiek sugebu aprėpti ir autentiškai apmąstyti savo patirtimi) kažkodėl norėjome patogumų, renovuotų daugiabučių (gyventojus įkalinančių narvų, kurių galiojimo laiką pratęsėm), švarių betono aikščių. Argi miesto Sąjūdžio aikštė neatrodo gėdingai? Plika betono aikštė, stiklo plokštės, vedančios į nežinią, išsikišę metalo strypai ir neveikiantis ekranas. Šalčio įspūdį sustiprina kartais pučiantis vėjas, kuris atrodo, stengiasi persmelkti visą kūną. Tai miestas, kuris garbina materiją, o ne gyvybę. Primesta pritaikyta postsovietizmo tikrovė.

Vienu metu „Naujienose“ pasirodė straipsnis apie vietas, kurias būtų galima parodyti atvykusiam svečiui. Straipsnis man pasirodė simptomiškas, nes jeigu būtume sąžiningi sau, tartume, kad iš tiesų neturim vietų, kurios būtų prieinamos žmogui, alsuotų istorija, perteiktų miesto gyvenimą, pulsą. Upės pakrantė? Neprieinama, nors yra nutiestas takas, pasibaigiantis viduryje pievų. Tad upė prieinama tik drąsuoliams ir žvejams. Senamiestis? Iš tiesų jo neturime, o tai, ką galėtume turėti, yra prastos būklės. Jonažolių skveras? Gėdingas projektas, kuriame atsiskleidžia visa „postsovietizmo“ realybė ir esmė.

Bet ar yra vietų, kurios būtų nepaliestos aptariamos tikrovės? Yra viena vieta, į kurią būtinai nusivedu svečius. Tai žydų kapinės. Mažas rojaus kampelis, prabylantis apie praeitį ir bandantis kažką sušnabždėti tyliai į ausį. Apie save. Apie kitą paralelinę tikrovę.

Šioje vietoje prisimenu rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus nuostabią knygą „Miestelio romansas“, pasakojančią apie žydų Kanovičių šeimos gyvenimą Jonavoje tarpukario laikotarpiu. Jausmingas ir labai artimas pasakojimas, kur šalia Kanovičių šeimos gyvenimo randa vietą lietuviai ir Lietuva, kurios globoje jie jautėsi saugūs. Idiliškas, mažas gyvenimas. Tarytum apie kitokią tikrovę pasakoja vienas fragmentas. Batų taisytojo Dovydo Kanovičiaus, gerbiamo jonaviečių, sūnaus vestuvėse dalyvavo benamis, kuriam Kanovičiai negailėdavo paramos ir rūpinimosi. Dėmesys vienas kitam. Tai tik menkutis fragmentas pasakojimo iš G. Kanovičiaus knygos, paminklo Jonavos praeičiai.

Kiekvieną akimirką lankydamas žydų kapines, kuriose turbūt yra palaidotas pats D.  Kanovičius, ir kildamas laiptais, įsivaizduoju knygoje aprašytas anuomet buvusias kapines, kaip jos atrodė, matau jas juosiančią medinę tvorą ir pro įėjimą kiekvieną svečią pasitinkančias medines figūras, mitines būtybes. Šlamantys medžių lapai, šildantys saulės spinduliai ir šnabždantys į ausį balsai. Tai yra kita paralelinė tikrovė, užguita, pamiršta, nereikalinga. Praeities Jonava, trokštanti dėmesio, trokšta papasakoti visiems apie save. Tik ar įsiklausys, ar bandys išgirsti ir sujungti paralelines tikroves?

2014 metais esu rašęs Jonavos naujienų portale straipsnį skambiu pavadinimu „Jonava – būsima dykvietė?“ Dar kartą žvilgtelėdamas į savo teksto pavadinimą iš praėjusio laiko distancijos, dabar pakoreguočiau ir užrašyčiau: „Jonava – prarasta ateitis?“ Sakyčiau, liūdna ir tyli agonija, su šiek tiek perdėto optimizmo. Problemos, kurios tada išryškėjo, dabar atrodo dar labiau aštresnės. Išties, ką daryti, jeigu vizualūs praktiniai tikslai įgyvendinti, kai niekas negali užstoti prieš matymo lauką akivaizdžios realybės? Tad dėka pirmosios tikrovės, kurią jau aptariau, mes ignoruojame liūdnus faktus. Kol kas nesiimta aktyvaus veiksmo ieškoti vizijos Jonavos miestui. Žinoma, to negali apsiimti tik politikai, kurie nuspręstų už mus visus, tai gali padaryti jonaviečiai, kuriems rūpi miesto likimas. Apskritai, apie kokį pilietiškumą mes galim kalbėti, jeigu politikai savarankiškai nusprendžia, kaip elgtis su viešąja erdve, nesitardami su miestiečiais? Juk miestas tampa miestu patiems miestiečiams, bet ne politikų įsipareigojimams arba norams administruoti teritorinę valdą. Jau girdžiu argumentus primenančius balsus, kad miesto gyventojai neaktyvūs. Parankus argumentas, ištraukiamas iš postsovietizmo tikrovės.

Ar gali stiprinti pilietinę miestiečių savimonę, jeigu, prieš priimant sprendimą, akmens perkėlimo iš Joninių slėnio į kitą vietą klausimas nebuvo aptartas viešai? Dažniausiai tai būna post factum suplanuota postsovietizmo tikrovė. Paprastas, bet iškalbingas pavyzdys. Galima vardyti be sustojimo toliau, bet negaišinsiu jūsų laiko. Tik konstatuosiu faktą – dėl Jonavos ateities atsakingi visi. Taip pat ir aš.

Rinkdami kandidatą mero pozicijai užimti, bandykim ieškoti kandidatų minčių ir vizijų apie Jonavos ateitį. Pažadai, kuriuose dominuoja skaičiai (taip dar vadinami parametriniais pažadais, kai žadama gerinti vieną ar kitą parametrą, skaičių), yra tokia pati medžiaga, kaip ir dominuojantis betonas bei metalas. Be gyvybės. Pasirinkim tą kandidatą, kuris pasiūlys ateitį Jonavai ir įtrauks visus į įgyvendinimo procesą. Jau nebeužtenka akmeninių plytelių, sutvarkytų šviestuvų, renovuotų daugiabučių, nes tiesiog ilgainiui nebus kam naudotis visa infrastruktūra. Ta proga noriu pasiūlyti daugiau dėmesio skirti antrai paralelinei tikrovei – atgaivinti ir atkurti istorinius ženklus, kartu surandant modernų kalbėjimo būdą. Paslėpti postsovietizmą ir sudaryti sąlygas gamtai įsilieti į Jonavos miesto gyvenimą. Bent jau turėtų būti pasirūpinta apleista, bet iš tiesų nuostabaus grožio, Jonavos miesto masteliais vertinant, sinagoga.

Nebūtinai tai turėtų būti miesto vizija, galbūt yra geresnių minčių, bet akivaizdu, kad semtis idėjų ir energijos galima iš istorijos ir praeities. Tam ji skirta. Ir kalbėti apie ateitį puikiai tinka Joninių slėnyje savotiškame forume (pagirtinas darbas, jaučiasi architektų pridėtas pirštas). Ne apie populiarią muziką, bet apie Jonavos miesto ateitį.

Baigdamas noriu tarti paskutinį žodį apie mano paminėtas dvi paralelines tikroves. Atrodo, jos nekonfliktuoja, bet viena kitos nepažįsta, o pirmoji tikrovė miesto gyvenime užima dominuojančią poziciją. Šitų dviejų tikrovių santykį puikiai iliustruoja vienas simptomiškas pavyzdys. Neseniai šventiškai atidaryta Jonavos sporto arena (mano manymu, abejotinas projektas). Nežinau, ar sąmoningai, ar ne pasirinkta tokia vieta, tebūnie tai nesvarbus faktas. Svarbiau yra tai, kad Jonavos sporto arena yra pastatyta šalia žydų kapinių ar net kapinių teritorijoje. Dvi tikrovės, kurios neturi jokių sąsajų ir jungčių. Gal tai nebūtų taip blogai, tik liūdina postsovietizmo tikrovės apologetai, kurie vis veržiasi ir bando užvaldyti dar neužkariautas, istoriją bylojančias teritorijas.

 

Žygimantas MENČENKOVAS, Vytauto Didžiojo universiteto praktinės filosofijos magistrantas

KOMENTARAI