Parako senstanti mokytojų bendruomenė dar turiRajono pedagogų bendruomenė į profesinę šventę, vykusią Jonavos kultūros centre, rinkosi praėjusį trečiadienį. Kęstučio Putelio nuotr.

Parako senstanti mokytojų bendruomenė dar turi

Lietuvos valdžia skelbia, kad švietimas – viena iš prioritetinių sričių. Tačiau realybė rodo ką kita – mokytojų bendruomenė sensta, jaunų specialistų nesulaukiama, o tam, kad situacija pagerėtų ir mokykla taptų traukos židiniu, taikomos priemonės yra menkos ir neefektyvios. Tarptautinės mokytojų dienos išvakarėse pasiteiravome, kaip gyvena Jonavos rajono pedagogų bendruomenė.

Žvėrelių ūkiui – aukštų standartų sertifikatas
Sprogęs dujų balionas sukėlė gaisrą
Žmonės nėra abejingi kitiems

Po prioriteto priedanga

Jonavos rajono savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjas teigia, kad visos valdžios įvardija švietimą esant prioritetine sritimi. Tačiau priemonės, kurių imamasi, yra daugiau kosmetinės, neturinčios įtakos būtiniems pokyčiams. Tarkime, paskutinis žingsnis – etatinio užmokesčio apmokėjimo įvedimas. „Sutinku, kad tai galbūt ir gera mintis – darbo užmokesčio fondui skiriama daugiau pinigų. Bet tokių sprendimų negalima priimti skubotai, verčiantis per galvą. Visus dokumentus reikėjo pateikti tada, kai mokytojai atostogavo – turėjome ugdymo įstaigų vadovus atšaukti iš atostogų, sugriauti jų planus, – dalijasi nuomone V. Žebrauskas. – Visoje šalyje toks skubotas pasiruošimas etatiniam apmokėjimui sulaukė neigiamų reakcijų, tam tikros suirutės. Idėją palaikau, bet jos įgyvendinimo keliai turėjo būti ne tokie.“

Rajono pedagogų bendruomenei vadovaujantis V. Žebrauskas norėtų, kad šiandienos mokytojas būtų vertinamas taip, kaip prieškarinėje Lietuvoje. „Kaimo žmonės kepures nukeldavo prieš daktarą, kunigą ir mokytoją. Šiandiena rodo, kad daug metų prireiks, kol mokytojas taps prioritetu“, – sako pašnekovas, stebėdamasis, kad Švietimo įstatyme moksleivio teisėms skiriama dvylika punktų, o pareigas nusako tik du.

Susiformavo keista mada – kaltinti pedagogus ir dėl vaiko prasto mokymosi, ir dėl netinkamo elgesio. „Gimusį kūdikį suformuoja aplinka. Vaikas – kaip tas molio gabalėlis, iš kurio galime nulipdyti visa, ką norime“, – samprotauja V. Žebrauskas.

Nerimas dėl ateities

Sulaukti jaunų specialistų, skyriaus vedėjo nuomone, būtų labai smagu, tačiau jų tiesiog nėra. Šiemet Lietuvoje pedagogines studijas pasirinko 301 jaunuolis, bet statistika rodo, kad dirbti į mokyklas ateina tik pusė jų.

Lietuvos mokytojų amžiaus vidurkis siekia apie 50 metų. Nors šiandien mūsų rajone šis klausimas dar nekelia rūpesčių, bet ateityje jis taip pat taps  didele problema.

V. Žebrausko teigimu, didesnio mokytojų stygiaus taip pat kol kas nėra, mat šalia – Kaunas, iš ten atvažiuoja nemažai pedagogų.

Vis dėlto reikėtų daugiau matematikos, tiksliųjų mokslų, chemijos specialistų. Daugiau vyresnio amžiaus mokytojų dirba pradinėse klasėse ir priešmokykliniame ugdyme.

Po kelerių metų daugeliui pedagogų išėjus į pensiją, nebebus kam mokyti mūsų vaikus ir anūkus. „Jeigu Vyriausybė nesiims kažkokių kardinalių pokyčių,  mus ištiks tragedija. Ir dabar dairomės į senjorus, galinčius pavaduoti ar imtis neformalaus ugdymo“, – mintija pašnekovas.

Švelnindama situaciją, valdžia šiek tiek „atleido vadžias“ – sutrumpino mokytojų persikvalifikavimo terminus, ketina leisti vienam pedagogui dėstyti tris gretutinius dalykus, bent kiek susijusius tarpusavyje.

„Šiemet į rajono mokyklas atėjo mokytis 172 vaikais mažiau. Kasmet netenkame po nemažą mokyklą. Dirba 826 pedagogai, įskaitant ir tuos, kurie turi tik dvi savaitines pamokas. Nuo kitų metų rugsėjo dėl moksleivių trūkumo tikriausiai nebeliks pagrindinių mokyklų seniūnijose. Laukia ne itin džiugūs pokyčiai“, – pripažįsta V. Žebrauskas.

Linkėjimai mokytojams

Anot Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjo, nėra nei blogų, nei gerų mokytojų, nei tokių mokinių. Yra tik vienokie ar kitokie poelgiai. Dėl to reikia turėti širdyje idealą, kad turėtume, ko siekti. Anot japonų išminties, viena diena su puikiu mokytoju yra geriau nei tūkstantis dienų stropaus mokymosi.

Sveikindamas pedagogų ben­­­­­­druomenę profesinės šventės pro­­ga, jis linki: „Mylėkime savo vaikus visokius: negabius, nesėkmingus, išdykusius, per anksti suaugusius, kartais įžūlius – visokius, nes vis vien jie yra mūsų vaikai. Visiems gražios šventės.“

Reikia kūrybiškumo

Jonavos „Lietavos“ pagrindinės mokyklos direktorė Ina Skurdelienė sako, kad jos vadovaujamoje ugdymo įstaigoje dirba daugiausiai vidutinio amžiaus mokytojai. Jie nėra jauni, bet iki pensinio amžiaus dar toloka. Anot jos, į naujų specialistų paieškas reikia žiūrėti kūrybiškai, atsižvelgti į tai, kad pedagogas turėtų mokytojo pašaukimą. „Ieškodami naujų pedagogų, neapsiribojame tik darbo skelbimais. Pati esu ieškojusi dalykininkų ir asocia­cijose, ir Darbo biržoje, ir per kolegas. Reikia pritraukti mokytojus darbo patrauklumu, nes, tarkime, ne kiekvienam važinėti tam tikrą atstumą būtų patogu“, – sako I. Skurdelienė.

Ji džiaugiasi jaunu chemijos specialistu, dirbančiu antrus metus. Prieš pat rugsėjo 1-ąją mokykloje trūko matematiko. „Nors turėjome bent keturis pretendentus, bet atsirado kliūčių pasirinkti – arba jie mūsų netenkino, arba jiems mūsų sąlygos netiko. Todėl pasirinkome pensinio amžiaus pažįstamą žmogų, kuris savo energija ir gyvenimo būdu nepanašus į senjorą. Kitaip tariant, sukamės, kaip išmanydami ir nesiskundžiame“, –  teigia ji.

„Renkuosi mokyti“

„Lietavos“ pagrindinė mokykla ketverius metus dalyvavo projekte „Renkuosi mokyti“. Direktorė I. Skurdelienė šią programą laiko vienu geriausių dalykų pedagogų bendruomenėje.

„Visas motyvacijos kontroles perėję projekto dalyviai dvejus metus dirba mokykloje. Jie skiriami ne į prestižines, bet atokiau nuo didmiesčių esančias ugdymo įstaigas. Toks darbuotojas tampa tikru bendruomenės nariu. Iš keturių žmonių, dalyvavusių mūsų mokykloje vykdytame projekte, du pasirinko pedagogo darbą, vienas įsidarbino mokykloje, bet ne mokytojo pareigoms, o ketvirtasis išvyko į užsienį, kur taip pat dirba su vaikais“, – projekto rezultatus apibendrina ugdymo įstaigos vadovė.

Būtinos alternatyvos

I. Skurdelienės nuomone, ieš­­­­kant jaunų specialistų, reikia apgalvoti visas galimas alternatyvas, kurios mūsų rajone, deja, netaikomos. Ji mano, kad pirmiausia būtina atlikti tyrimus, kas galėtų pritraukti jaunus žmones į Jonavą, neverstų mokytojų ieškoti Kaune, kas mūsų įstaigose galėtų būtų patraukliau negu prestižinėse gimnazijose.

„Tiesiog reikėtų ieškoti stipriųjų pusių – gal apmokėti keliones ar sugalvoti mokytojų korteles, teikiančias tam tikras nuolaidas, kaip tai daroma Kaune. Esu įsitikinusi, kad būtina pasitelkti kūrybiškumą ir lankstumą, atkreipiant dėmesį ir į pačių mokytojų pageidavimus“, – samprotauja ji.

Dirbtiniai barjerai

Penkioliktus metus Ruklos Jono Stanislausko pagrindinei mokyklai (dabar daugiafunkcis centras) vadovaujantis,  Lietuvos pagrindinių mokyklų asociacijos prezidento pareigas einantis Darius Mockus mano, kad žmonių skirstymas pagal amžių, vertinant jų atnešamą naudą, iš esmės esąs tendencingas ir neobjektyvus.  Šios problemos neliktų, jeigu žmogus būtų pripažįstamas kaip vertybė  – nuo jo gimimo iki gyvenimo pabaigos.

„Visi turime ydų ir retai kada gebame objektyviai įvertinti žmogaus indėlį visuomenės gyvenime. Tam tikru amžiaus tarpsniu galime pasitarnauti aplinkiniams geriausiai taip, kaip sugebame, todėl laikau neprotingu užmoju kurti dirbtinius barjerus norintiems ir galintiems dirbti senjorams. Daugelis jų turi didelės patirties, kuri gali būti naudinga pradedantiesiems. Tai labai individualu, negalima apie žmogų spręsti tik pagal jo amžių. Dirbtinis kartų priešpastatymas – žalingas, nes kartos turi bendrauti, o ne konfrontuoti“, – savo poziciją dėsto D. Mockus.

Anot direktoriaus, jam teko matyti daugybę situacijų, kai mokytojas imasi sprendėjo vaid­mens, tarkime, prastais pažymiais demotyvuoja abiturientą, kad šis nelaikytų egzamino, o pastarasis ne tik jį išlaiko, bet ir gauna puikų įvertinimą. Džiugina pedagogai, kurie įkvepia jauną žmogų, suteikia jam užsispyrimo ir noro siekti geresnių žinių. „Tai ne amžiaus, bet mokytojo kompetencijos, jo požiūrio į mokinį ir savo profesiją klausimas“, – įsitikinęs D. Mockus.

Kaltė tenka politikams

Ruklos Jono Stanislausko mokykloje-daugiafunkciame  centre yra visi dėstomų dalykų specialistai. Pasak direktoriaus, pradinio ugdymo ir anglų kalbos mokytojų paieškos tęsėsi nuo balandžio, o rasti mokytojus pavyko tik rugpjūčio mėnesį.

„Statistika rodo, kad Lietuvoje vyresnių mokytojų daugėja. Jie natūraliai anksčiau ar vėliau pasitrauks iš aktyvios pedagoginės veiklos ir jų nebus kam pakeisti. Iš tikrųjų turėsime didelį galvos skausmą – kas mokys mūsų vaikus?“ – retorišką klausimą kelia D. Mockus.

Jo nuomone, tokią situaciją suformavo politikų negebėjimas įžvelgti švietimo problemų, net nekalbant apie jų sprendimą. „Visiškas abejingumas mokytojo darbo užmokesčiui ir aplinkai atvedė iki tokios realybės. Politikai turėtų nusilenkti mokytojams ir juos pasveikinti nuolatiniu dėmesiu ir strateginiais sprendimais, o ne tik Mokytojo dienos proga“, – akmenuką į politikų daržą meta D. Mockus, pridurdamas, kad jie nesugeba išspręsti net vaikų maitinimo problemos.

Apmokėjimo pertvarka

D. Mockaus manymu, kiek­vienas bent kiek kritiškai mąstantis švietimo sistemos darbuotojas – mokytojas ar ugdymo įstaigos vadovas – galėjo pastebėti, kad nauja darbo užmokesčio sistema nėra atlyginimo kėlimas.

„Tai tik mokytojo darbo krūvio apskaičiavimo ir apmokėjimo už darbą struktūros pertvarkymas. Daug mokytojų nesuprato, kad, mažėjant moksleivių, mažėja ir klasių. Tai kaip sudaryti pedagogui krūvį? Tik naivuolis galėjo tikėtis, kad, nesant daug kontaktinių valandų, mokyklos vadovas jam skirs kitokių darbų ir sudarys visą etatą. Negalima pamiršti, kad pagrindinis mokyklos uždavinys  – mokyti vaikus ir jiems suteikti kuo daugiau žinių“, – akcentuoja D. Mockus.

Džiugina senjorų aktyvumas

Raimundo Samulevičiaus progimnazija, kuriai vadovauja  direktorius Artūras Jagelavičius, šiemet dalyvauja programoje „Renkuosi mokyti“. „Pagal projekto reikalavimus, pedagogų kolektyvą papildė jauna teatro meno mokytoja. Su ja pasirašyta sutartis dvejiems metams. Jeigu per šį laiką ji atras savyje pašaukimą mokytojauti, o mus tenkins jos veikla, liks mūsų bendruomenėje ir pasibaigus projektui. Kol kas abi pusės yra patenkintos“, – pasakoja A. Jagelavičius.

Pasak direktoriaus, jų įstaigoje yra nemažai pensinio amžiaus žmonių. „Tačiau jų aktyvumas, gebėjimas bendrauti su moksleiviais nerodo, kad šie mokytojai būtų senjorai – tai atsispindi tik dokumentuose“, – priduria jis, pabrėždamas, kad pedagogų amžiaus vidurkis yra apie 47 metai.

Direktorius neslepia, kad ateityje gali iškilti pradinių klasių mokytojų problema. Prieš kelerius metus apie jų, kaip ir anglų kalbos specialistų, trūkumą nebuvo nė minties. „Bet mes nesiskundžiame, kiek­vieną dieną stengiamės, kad vaikai mokykloje jaustųsi gerai, būtų saugūs ir norėtų mokytis. Matant ugdytinių pastangas, ir  mokytojams bus lengviau“, – mąsto A. Jagelavičius.

Strėlės – į mokyklą

Progimnazijos vadovas pa­brėžia, kad šiandien mokytojas, vykdydamas įvairias papildomas užduotis, yra panašus į socialinį darbuotoją.

„Pedagogas yra atsidūręs į nepavydėtiną padėtį – įvykus konfliktui, jo niekas negina, išskyrus mokyklos direktorių. Jei tik išlenda koks negatyvus reiškinys ar moksleivis prastai išlaiko egzaminą, visos strėlės lekia į mokyklos pusę. Ar tai teisinga? Imkime ir taip plačiai žiniasklaidoje eskaluojamą mai­tinimą. Juk tai nėra kažkokia stigma. Kai prie stalų susėda dešimtys mokinių, ne kiekvienam visi patiekalai patinka. Ir šeimoje visko pasitaiko. Ir vėl kalta mokykla. O pagrindinis klausimas – ugdymas – paliekamas tarsi antrame plane“, – dalijasi mintimis direktorius.

Sąmoninga bendruomenė

Anot  A. Jagelavičiaus, mo­kyklos vadovas esąs tik visų nurodymų ir įstatymų vykdytojas, tad neturįs nuomonės apie tai, kokį poveikį – teigiamą ar neigiamą – turės etatinio darbo užmokesčio įvedimas. Jis nepritaria tokioms skubioms valdžios sumanytoms permainoms. Gal ateityje tai ir pasiteisins – bus geras žingsnis, bet skubėjimas, tarsi ugnies į rankas pasigriebus, neleido deramai pasiruošti.

„Jokio chaoso nebūtų kilę, jeigu mokyklų vadovai ir kiti darbuotojai būtų apmokyti, jiems viskas išsamiai išaiškinta. Dėl centrinės valdžios skubos galbūt net ir mūsų Savivaldybė nesuspėjo visko sudėlioti taip, kaip reikėtų. Galiu pasidžiaugti savo bendruomenės žmonių sąmoningumu: išsikalbėjome, jie suprato – ir jokio maišto ar nepasitenkinimo nekelia. Visi suvokia, kad „orinių“ valandų mes tikrai neprigalvosime. Mūsų kolektyve žmonės patys tariasi, kaip geriau pasiskirstyti valandas, o direktorius tik patvirtina“, – sako A. Jagelavičius.

Slegia popierizmas

Progimnazijos vadovo nuo­­mone, geras mokytojas ir šiandien yra gerbiamas. Tačiau pagarba turi būti ne tik mokytojui, bet ir kiekvienam žmogui.  Sakysime, jei vaikas namuose negerbia savo tėvų, tai jis ir mokykloje nepasikeis. O pati mokykla, direktoriaus manymu, ateityje turėtų būti kitokia. Jis įsitikinęs, kad dabar čia yra tokių dalykų, kurių nereikėtų – prireikus  virtualioje erdvėje galima susirasti žinių rūpimu klausimu.

„Direktoriaudamas keturiolika metų, matau, kad šiandien mokytis įdomiau negu anksčiau. Tačiau pedagogą slegia didžiulis popierizmas – planai, ataskaitos. Mokyklos direktorius, kaip biudžetinės įstaigos vadovas, atlieka administracinį darbą – nuo pareigybių rašymo iki įvairių skaičiavimų. Sakysite, o kur ugdymo reikalai? Į ugdymą nebėra kada gilintis, laimei, turiu labai geras pavaduotojas, kurios užsiima būtent ugdymo klausimais“, – aiškina A. Jagelavičius.

Gera nuotaika

Jeronimo Ralio gimnazijos bendruomenė profesinę šventę pasitinka gerai nusiteikusi. Pasak direktoriaus Arūno Rimkaus, rugsėjo 4-osios duomenimis, įstaigoje mokosi 594 moksleiviai – 37 daugiau negu pernai. Šiemet suformuotos septynios naujos klasės, į pirmą (devintą) klasę atėjo 178 mokiniai.

„Net ir padidėjus moksleivių ir klasių komplektų skaičiui, jaunų specialistų šiemet įstaigai neprireikė, bet padidėjo krūviai dirbantiems mokytojams. Vidutinis jų amžius nepranoksta Lietuvos vidurkio ir siekia per 50 metų. Po dešimtmečio į pensiją išeis būrelis matematikos, užsienio kalbų mokytojų, keli lituanistai. Bet aš, kaip vadovas, atsakingas už personalo politiką, didelių problemų prisivilioti į mūsų gimnaziją naujų žmonių nematau. Šiuo metu iš Kauno į gimnaziją važinėja trys mokytojai – du biologai ir viena chemikė. Nors didmiestyje gamtos specialistų trūksta ir ten jiems darbo pakaktų, tačiau mieliau renkasi mūsų gimnaziją. Kauniečiai džiaugiasi čia esančia gera atmosfera, o pusvalandis kelionei į Jonavą nesudaro jokių sunkumų“, – kalbėjo direktorius, pašmaikštaudamas, kad, pajutus specialistų stygių, tektų juos verbuoti iš kolegų.

Dirbantys iš pašaukimo

Sprendimo dėl darbo užmokesčio pakeitimo rezultatai paaiškės spalio 10 dieną, kai mokytojai gaus kitaip perskaičiuotas algas.

A. Rimkus nemano, kad etatinis apmokėjimas pagerins moksleivių ugdymo kokybę, nes tai lemia paties mokinio norai ir nuoširdus mokytojo atsidavimas savo profesijai. Direktoriaus nuomone, kiekviename darbe yra ir iš pašaukimo dirbančių, ir tik paviršutiniškai atliekančių pareigas žmonių. Anot A. Rimkaus, jeigu mokytojas dirba kelis dešimtmečius ir nekeičia savo profesijos, nors turi galimybę ir į užsienį išvažiuoti, ir rasti pelningesnę vietą, vadinasi, jis dirba iš pašaukimo – žmogų tenkina darbo sąlygos, užmokestis, gera atmosfera.

„Tokie savo darbą mylintys ir jam atsidavę mokytojai yra viso Lietuvos švietimo pagrindas. Gimnazijoje turime nemažai entuziastingų, mokyklai atsidavusių, neskaičiuojančių atlygio mokytojų, kuriems svarbu mūsų bendruomenės pasiekiami re­zul­tatai ir autoritetas. Jų meilė darbui ir veda gimnaziją į sėkmę“, – sako A. Rimkus.

Užimtumo tarnybos duomenys

Užimtumo tarnybos Kauno klientų aptarnavimo departamento Jonavos skyriaus duomenimis, šiuo metu darbo ieško 13 pedagoginį išsilavinimą turinčių mokytojų, neįskaitant ikimokyklinio ugdymo kvalifikaciją turinčių žmonių.

„Iš šio skaičiaus penki yra pradinio ugdymo specialistai, tačiau tik du pageidauja dirbti pagal turimą profesiją. O kiti trys ieško kitokio darbo. Vienas užsiregistravęs – matematikas, du – rusų kalbos, po vieną – lietuvių, anglų kalbų, kūno kultūros mokytoją, kurie norėtų įsidarbinti ne pagal savo kvalifikaciją,  taip pat vienas psichologas, ieškantis administratoriaus darbo vietos, ir istorikas. Turime septynis ikimokyklinio ugdymo specialistus, dirbusius vaikų lopšeliuose-darželiuose,  trys iš jų pageidauja dirbti pagal turimą specialybę“, – sakė Užimtumo tarnybos Jonavos skyriaus vedėja Nijolė Jeremičiūtė.

Užsiregistravimo laikas siekia nuo vieno mėnesio iki 3,5 metų. Bet kelerius metus darbų paiešką tęsiančių asmenų yra nedaug. „Tarkime, vienas pradinio ugdymo išsilavinimą turintis asmuo yra registruotas 3,5 metų,  ikimokyklinio ugdymo specialistas –  22 mėnesius, lietuvių kalbos mokytojas darbo ieško trejus metus“, – teigė pašnekovė.

Ieškančiųjų darbo amžius yra gana įvairus – vidutiniškai siekia per 50 m. Jauniausias istorijos mokytojo darbo pageidaujantis vyras turi tik 26-erius metus.

Daugelio žmonių paskutinė darbovietė buvusi ne mokymo įstaiga – jie dirbę  siuvėjais, sporto treneriais, pagalbiniais darbininkais ir t. t. Anot N. Jeremičiūtės, šie asmenys gali būti praradę pedagoginę kvalifikaciją, todėl ir ieško kitokio darbo.

Statistika liūdina

Lietuvoje per 50 proc. mokytojų amžiaus vidurkis yra daugiau nei 50 metų. Vyriausias Lietuvoje dirbantis mokytojas yra 87 metų. Mūsų šalyje mažiausiai Europoje ateina dirbti jaunų mokytojų.

 

KOMENTARAI