Pabėgėlių priėmimo centre – taiku ir ramu

Pabėgėlių priėmimo centre – taiku ir ramu

Po prieš kelis mėnesius vykusių riaušių ir neramumų dabar Ruklos pabėgėlių priėmimo centre (toliau – Centras) vyrauja taikingas ir ramus gyvenimas. Ir nueiti į parduotuvę, ir pasivaikščioti miestelyje jau nepavojinga. Vietiniai gyventojai po skaudžių pamokų į pabėgėlius ėmė žiūrėti pagarbiau ir išlaikydami psichologinį atstumą.

Beržų dvare – atminimo akmuo M. Kalmantui
Kviečia graži ir rožėmis kvepianti šalis prie Juodosios jūros
Autentiška sodyba Molėtų raj. atveria duris: siūlys praustis kamine

Pasak Pabėgėlių priėmimo centre prieš kelis mėnesius įsikūrusio 28 metų Achmado Mardini iš Sirijos miesto Damasko, neramumų priežastis galėjo būti ir pačių pabėgėlių elgesys. Konflikte niekada nebūna vienos teisiosios pusės – savo kaltę pripažįsta ir pabėgėliai, ir Ruklos gyventojai.

Siras sako, kad pabėgėlio gyvenimas nėra lengvas, lygiai kaip ir lietuvių, po Antrojo pasaulinio karo ar dabar įsikuriančių svečioje šalyje, nes laukia ilga adaptacija, kankina tėvynės ir gimtųjų namų ilgesys.

Achmadas sparčiai mokosi lietuvių kalbos. Pasak Centro darbuotojų, jis yra vienas geriausiai besimokančių ir didžiausią norą kalbėti ir rašyti lietuviškai demonstruojančių pabėgėlių. Achmadas įsitikinęs, kad lietuvių kalba tikrai nėra sunki ir neišmokstama – viską lemia valia ir pastangos.

Iki kelionės į Lietuvą vyras bėgo iš kariaujančios Sirijos laivu į Turkiją, vėliau atsidūrė Graikijoje ir iš ten pasirinko savo naujais namais mūsų šalį. Achmadas kategoriškai neigė ketinęs ar dabar ketinantis bėgti į labiau ekonomiškai pažengusias Vakarų Europos šalis. Lietuva Achmadui atrodo esanti ideali vieta kurti naują gyvenimą. Čia netgi geriau nei, pavyzdžiui, Vokietijoje ar Prancūzijoje, nes pabėgėlių priėmimo klausimas nėra toks aštrus ir verčiantis konfliktuoti.

Sirijoje Achmadas dirbo vaizdo operatoriumi – kamera filmavo televizijos serialus. Panašaus darbo tikisi ir Lietuvoje. Užsienietis pagal religines pažiūras yra nepraktikuojantis musulmonas: išgirdęs klausimą „Kiek kartų per dieną meldžiatės?“, pabėgėlis nusišypso ir atsako: „Nė vieno“. Achmadas sutinka su teiginiu, kad vakariečiai tiesiog nepažįsta musulmonų ir todėl jų bijo. Islamas yra nė kiek ne blogesnė religija už katalikybę ar judaizmą. Problemų kelia tai, kad islamas turi gana daug kovingų atmainų, sektų, kurios su daugeliu eilinių musulmonų niekaip nesusijusios. Dauguma musulmonų šalyse, kur nėra karo, gyvena paprastai ir tikrai nėra nusiteikę kovingai.

Pabėgėlių dienos Rukloje gana vienodos: ryte prasidedančios lietuvių kalbos ir kitokios paskaitos baigiasi tik vakarop, todėl norintiesiems mokytis nuobodžiauti nėra kada. Gerai išmokę lietuvių kalbą, pabėgėliai susiranda darbus ir apsigyvena įvairiuose Lietuvos miestuose.

Esama ir ypatingos sėkmės istorijų. Štai praėjusiais metais dar čia gyvenusi menininkų pora Farah Mohamed ir Madždas Kara jau įsikūrė sostinėje Vilniuje ir ten kuria savo karjerą.

Teiginys neva atvykėliai atims darbus iš vietos gyventojų yra visiška netiesa, nes Rukloje šiuo metu įsikūrė tik kiek daugiau nei šimtas prieglobstį nuo karo radusių žmonių, o per praėjusius metus Centre gyveno tik apie pustrečio šimto asmenų. Didžioji dalis pabėgėlių į Ruklą, kaip ir šis siras, patenka iš Graikijos, kuri tėra tarpinė stotis. Achmadas teigia, kad, skirtingai nei praėjusiais metais, šiuo metu Rukla ir Jonava rodo pavyzdį Lietuvai ir likusiam pasauliui, kaip taikiai sugyventi su kitos rasės, tikėjimo, tautybės žmonėmis.

KOMENTARAI