P. Garbauskas: „Baimė gyvenimui suteikia naujų atspalvių“Jaunas ir aktyvus vyras suranda laiko dalyvauti ir įvairiose akcijose

P. Garbauskas: „Baimė gyvenimui suteikia naujų atspalvių“

Jei jonavietį Povilą Garbauską trims mėnesiams paliktume negyvenamojoje saloje, jis pradėtų groti akordeonu. Ir tai – ne humoras. Jonavos meno mokykloje akordeono specialybę baigęs P. Garbauskas paskutinį kartą šį muzikos instrumentą rankose laikė maždaug prieš pusmetį.

Žemaitis stengiasi išsaugoti unikalų pasaulyje gaminį
Talentinga jonavietė neįsivaizduoja savo gyvenimo be baleto
Legendinė vaistinė su kraštiečiais dar neatsisveikina

Kodėl mokėsi Meno mokykloje?

„Kalbėjausi su savo buvusia mokytoja, ji sako, kad jei norėčiau – surastų natas, iš kurių aš mokiausi. Nežinau, ar noriu. Kartais pagalvoju, bet šiaip akordeonas manęs netraukia. Tam, kad vėl galėčiau juo groti, manau, reiktų maždaug tris mėnesius pasimokyti“, – sakė P. Garbauskas.

Į akordeoną,  kaip ir daugelis lietuvių, Povilas pagarbiau ėmė žvelgti tada, kai šį muzikos instrumentą Lietuvoje „reabilitavo“ muzikantas Martynas Levickis. Būtent po Martyno pasirodymo TV projekte „Lietuvos talentai“  akordeonas vis rečiau pavadinamas „armonika“.

Tačiau Povilas sako, kad dabartinę Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokyklą baigė dėl dviejų priežasčių. Pirmoji – toks buvo mamos noras.

„Antroji – kai baigiau trečius, paskui ketvirtus metus, buvo gaila viską mesti. Supratau, kad reikia ją baigti“, – kalbėjo P. Garbauskas.

Vėliau, po studijų Vilniuje  grįžęs dirbti į Jonavą, Povilas sako supratęs: ateityje kūrybiniai dalykai mokyklose, matyt, bus lygiaverčiai kalbos ar tiksliųjų mokslų pamokoms, nes jie ugdo kūrybiškumą ir asmenybę.

„Tačiau tada taip neatrodė“, – juokėsi Povilas, ir neslepia – paauglystėje ir juolab po abitūros egzaminų neketino gyventi Jonavoje, norėjo pabėgti nuo tėvų ir su gimtuoju miestu neturėti jokių „artimų santykių“.

P. Garbauskas: „Svajoju ir apie šeimą, ir apie vaikus. Viskas bus.“

Įkvėpė mamos pavyzdys

Tačiau laikas padarė savas korekcijas. Anksti tėčio netekusį Povilą įkvėpė mamos pavyzdys.

„Aš mačiau, kad ji labai daug dirbo. Tam, kad šeima viską turėtų, kad verslas būtų sėkmingas. Natūraliai toks mąstymas susiformavo ir man – aš turiu šią veiklą tęsti“, – atvirai kalbėjo P. Garbauskas.

Statybų bendrovėje šiuo metu dirbantis P. Garbauskas laiko neskaičiuoja – jo darbo valandos tęsiasi tiek, kiek reikia, o tokiu tempu – jau šešerius metus.

„Taip, tai šeimos verslas. Mano visa giminė yra susijusi su statybomis: tėvai, dėdė, krikšto tėvas, pusbrolis. Tad jei vyksta šeimos šventė, mes visada randame apie ką pasikalbėti“, – sakė pašnekovas.

Pasak Povilo, tokio darbo tempo, matyt, visada nebus, tačiau šį laiką jis vadina kertiniais žingsniais į ateitį. Būtent dėl šios priežasties jo atostogos yra įspraustos į rėmus ir jų nebūna daug.

Laimę atranda kalnuose

Kartais Povilas išsiruošia į trumpas keliones po Lietuvą, o štai išvykoms į užsienį jam stinga laiko.

Tačiau žiemą P. Garbauskas turi tradiciją: vieną kartą pamatyti kalnus.

„Žiema yra laikas, kai darbo kiek mažiau, o kalnai – ta vieta, kur atitrūkstu nuo visko. Aš ten galiu pailsėti. Kai nuvažiavau pirmą kartą, po kelių dienų bičiulis paklausė, ar bent kartą pagalvojau apie darbą. Ir pats supratau: ne! Nes ten mintys paprastos: kaip nusileisti nuo kalno, o kai čiuoži, galvoje sukasi tik viena – nepargriūti“, – juokėsi P. Garbauskas.

Prieš trejus metus slidinėjimą atradęs Povilas sako, kad fizinis nuovargis kalnuose išlaisvina mintis ir dovanoją laisvę, žinoma, pakeri ir įspūdingi kalnų vaizdai.

Povilas kartais pagalvoja, kad reikėtų tiesiog paprasto poilsio, bet vis tik labiau už jį norisi „išvėdinti galvą“. Būti ten, kur šilta ir gulėti prie baseino ar pajūryje, jam tiesiog neįdomu.

„Vienus metus buvau Italijoje, dvejus iš eilės – Austrijoje. Susirenkame draugų kompanija – 7–8 žmonės – išsinuomojame apartamentus ir taip praleidžiame savaitę. Šešios dienos slidinėjimo. Eini kaip į darbą: keliesi septintą ryto, aštuntą jau būni trasoje. Ir taip – beveik iki vakaro“, – pasakojo P. Garbauskas.

Nauja data – taip pat pamoka

Povilas sako, kad gyvenime nori išbandyti daugelį dalykų, o adrenalinas ir baimės jausmas kasdienybei suteikia daugybę atspalvių: tai ir šuolis su guma, kitos ekstremalios pramogos ir potyriai.

„Man patinka nepatirti dalykai. Daug ko dar nesu išbandęs, bet tikrai nemažai visko patirsiu. Žinoma, svajoju ir apie šeimą, ir apie vaikus. Viskas bus“, – šypteli P. Garbauskas.

30-metis P. Garbauskas kiekvieną savo dieną vadina pamoka.

„Kasdien tiek daug gali išmokti, o nuolatinis savęs ieškojimas nėra blogai. Žmogus taip tobulėja. Gali perskaityti vertingą straipsnį ir taip sužinoti kažką naujo.

Pagaliau – tai ir įsidėmėta nauja data, kurią pamatei keliaudamas po Lietuvą ant kokios nors paminklinės lentos. Tai ir knyga, ir filmas, galiausiai – sutikti nauji žmonės.

Manau, kai turėsiu vaikų, nedrausiu jiems nors ir kas pusę metų keisti būrelius – tegul atranda tai, kas jiems patinka. Žmogus visą laiką turi eiti į priekį“, – kalbėjo P. Garbauskas.

Jūratė Butkutė, (Užs. Nr. 558)

KOMENTARAI