G. Kunickienė prisipažįsta – laikrodžiai yra jos gyvenimo būdas. D. Kasparavičienės nuotr.

Originali jonavietė, namuose prisijaukinusi laiką

Daugelis žmonių mėgsta ką nors kolekcionuoti. Vieni dešimtmečius renka pašto ženklus, kiti yra pamišę dėl tušinukų, treti lentynose išdėlioję šimtus puodelių, suvenyrinių varlių ir t. t. O štai Jonavoje gyvenančios Genės Kunickienės namuose tiksi, skambina, skleidžia kitokius garsus daugybė laikrodžių. Moteris prisipažįsta – tai esąs jos gyvenimo būdas.

Išrinktoji Lietuvos Janina: „Tas vardas – grožių grožis“
Jonava nusilenkė „Achemos“ veteranams
Nauji atradimai: floristika pakeitė jonavietės kasdienybę

Raminanti muzika

„Užkliuvus akiai už laikrodžio, kokio dar neturiu, būtinai jį privalau nusipirkti, nepaisydama to, kad gyvenu iš pensijos. Geriau pabūsiu nevalgiusi, bet naują eksponatą vis tiek įsigysiu“, – sako kolekcininkė Genė.

Vienas jos buto kambarys virtęs laikrodžių muziejumi. Pastebėjusi nustebusį žvilgsnį, šeimininkė skuba įvardyti, kad yra surinkusi per 400 prietaisų. Įdomiausia, kad beveik visi jie rodo laiką. Tiesa, kai kurių parodymai skiriasi viena kita minute. Pasak moters, mechaninius laikrodžius būtina kasdien prisukti, kad nesustotų.

„Šiai ceremonijai užtrunku daugiau nei pusvalandį. Būtent laikrodžių prisukimu prasideda mano diena, tai yra maloniausias ritualas, – nusišypso ji. – Dukra, gyvenanti Vievyje, sako, kad aš sergu laikrodžių liga.“

Vieni dieną ir naktį muša kas valandą, kiti – kas pusę valandos. O kambaryje girdisi keistas dūzgesys, tarsi inkubatoriuje cypsėtų ką tik iš kiaušinių išsiritę viščiukai. Moteris sako net kaimynų klaususi, ar jiems ramybės netrikdo tas laikrodžių skambesys. Bet šie tik nusijuokę – laiką skaičiuojantys pagal jos eksponatų dūžius.

„Aš pati be šio dūzgesio ramybės nerasčiau, man gera nuo šio garso. O štai Giruliuose gyvenantis sūnus atvažiavęs naktimis negali užmigti. Prašo  tuos „triukšmadarius“ į balkoną išnešti. Tada aš verčiau juos visiškai sustabdau“, – sako šeimininkė.

Kolekcija labai patinka anūkams.  Atvykę pas močiutę pasisvečiuoti jie tiesiog neatsitraukia nuo stebuklingų eksponatų. „Kartą prisuko dešimtis žadintuvų, tai, jiems pradėjus skambėti, visą naktį šokinėjau iš lovos. Tikras koncertas. Nuo to laiko nebeleidžiu savivaliauti“, – prisimena ji.

Žadintuvas – traukinys

Kada į G. Kunickienės gyvenimą įsisuko ši, anot dukters, „liga“, ir pati nežino. Tikriausiai tada, kai ji, įsigijusi laikrodininkės profesiją, pradėjo taisyti laikrodžius buvusiame buitiniame kombinate prie Policijos komisariato. O gal kiek vėliau, dirbdama „Achemoje“, kur taisė ne tik laikrodžius, bet ir įvairius prietaisus? Aišku viena – laikrodžiai tapo jos gyvenimo dalimi.

Kolekcionierė, pristatydama surinktus eksponatus, apie juos pasakoja su užsidegimu, pabrėždama kiekvieno išskirtinumą. „Štai šito traukinio formos žadintuvo pirkėjų negaliu atsiginti – šio stebuklingo laikrodžio nė už kokius pinigus niekam neparduosiu“, – pasakoja moteris ir nuspaudžia laikrodžio-traukinio mygtuką.

Pasigirsta garvežio švilpimas, jo pūškavimas, vis didėjantis traukinio greitis, kol pagaliau nutyla ir išleidžia garą. Moteris juokauja, kad tas žadintuvas ir iš ano pasaulio prikelti gali. „Prieš kokius šešerius metus mano dėmesį patraukė moteris, rankose laikanti labdaros krepšelį ir šį laikrodį. Negalėjau praeiti – nusipirkau. O kai parsinešiau namo, pati nustebau, kokį stebuklą įsigijau. Tokių neteko niekur matyti“, – spindinčiomis akimis pasakoja moteris.

Iš viso pasaulio

Tarp viso eksponatų margumyno yra laikrodis, sukonstruotas pirmojo kosmonauto Jurijaus Gagarino garbei, apie tai liudija ir užrašas „Vostok 1. 1961 04 12“.  Jonavietė įsigijo keletą laikrodžių, kuriuos, atsigabenę detales iš užsienio, Lietuvoje surinko garsūs meistrai broliai Šapyros. Lentynoje – buvusio populiaraus automobilio „Volga 24“, lėktuvo-malūnsparnio laiką rodantys aparatai.

Akį traukia dviračio formos kūrinys, parvežtas iš Rumunijos, du šalia vienas kito padėti skirtingo dydžio raktai, fiksuojantys laiką. Stebina miniatiūrinis mechaninis laikrodukas, kurį kolekcininkei parvežė draugė iš užsienio, žiedas-laikrodis, atkeliavęs iš Anglijos.

Keliolika vokiškų laikrodžių moteris nusipirko parduotuvėje. „Pažiūrėkite į šį – ir valandas muša, ir prisukamas. Labai vertingas daiktas, nė nebežinau, kokiu būdu pas mane pateko. Tik reikia padaryti naują ciferblatą, nes šis labai nebegražus. O štai šitas garsiai skambantis žadintuvas, atvežtas iš Anglijos, yra kaprizingas – pusę valandos paeina ir vėl ilsisi. Gal kaip nors pavyks „pagydyti“, – susirūpinusi laikrodininkė.

Ant sienos kabo dideli, garsių žmonių padovanoti laikrodžiai, mušantys valandas. G. Kunickienė labai norėtų pakabinti dar vieną laikrodį-gegutę, tačiau pati nebežino, kur jam rasti vietos.

Surinkta nemažai vyriškų kišeninių laikrodžių – vienas už kitą patrauklesnių ir įdomesnių, suplaukusių į jos namus iš įvairių šalių. Kitame kambaryje ant  grindų stovi keturi dideli vokiški laikrodžiai – nebėra kur dėti.

Monetų aplankai 

Moteris pasidžiaugia turinti nemažai laikrodžių katalogų. Paskutiniojo, kurį Motinos dienos proga atsiuntė dukra, dar nespėjo peržiūrėti. Jame pristatomi laikrodžiai, papuošti deimantais, briliantais, kainuojantys po 18–20 tūkst. JAV dolerių. Šios knygos – tai pažintis su prietaisų mechanizmais, jų mikroschemomis. „Katalogai, kaip ir ta laikrodžių kolekcija, papildo mano gyvenimą, padeda sužinoti daugiau, nei žinau iki šiol“, – vartydama leidinius prisipažįsta moteris.

To negana – jonavietė kolekcionuoja visų Europos Sąjungos valstybių monetas, pradedant nuo 1 cento iki 2 eurų. Visos tvarkingai sudėliotos į šiam tikslui įsigytą albumą. „Neturiu pinigėlių tik tų valstybių, kurios neįsivedė euro. Matote, dar trūksta ir kelių Suomijos monetų – reikia užpildyti visą eilutę“, – aiškina pašnekovė.

Kitame aplanke – Lietuvos ir įvairių šalių proginės monetos. Dar nesuklasifikuoti Amerikos žemyno 24 valstybių metaliniai pinigai, bankų išleisti albumai.

Padovanos muziejui

„Stebiuosi senais žmonėmis, kurie skundžiasi, kad liūdna. Aš jiems siūlau nueiti į biblioteką, paimti knygą, pavartyti žurnalus. Man greit bus 70 metų, bet neturiu kada liūdėti. Štai sėdu prie kurio sugedusio laikrodžio, skaitau mikroschemas, mėginu jį atgaivinti, patinka krapštinėtis. Laikrodžiai – mano ūkis ir gyvenimo prasmė. Jie skaičiuoja ir mano valandas, ir mano metus“, – atvirai sako Genė, prisipažindama norinti įgyvendinti dar labai daug planų, jei tik suspės.

Anot kolekcininkės, pajutusi, kad streikuoja sveikata ir pati nebepajėgia rūpintis savo eksponatais, juos su visa sekcija padovanos muziejui. Net domėjosi, ar įstaiga priimtų tiek daug laikrodžių. „Žadėjo priimti. Tai pridėsiu dar ir brangius katalogus. Vadinasi, mano kolekcija niekur neprapuls, kitaip tariant, į konteinerį nepateks. O kol kas tegul skamba, muša, tiksi. Juk tai pati gražiausia muzika“, – nusišypso ji.

KOMENTARAI