Oksana Eitminavičienė: „Esu žmogus, kuris drįsta“O. Eitminavičienė: „Moterys daug ką turi savyje, tačiau rutina tai užgožia.“ Ingridos Pociūtės nuotr.

Oksana Eitminavičienė: „Esu žmogus, kuris drįsta“

Straipsnių ciklą „Moteriški pašnekesiai“ užbaigsime interviu su Oksana Eitminavičiene. Tam tikru savo gyvenimo laikotarpiu pati susidūrusi su psichologiniu smurtu, dabar ji, pasitelkdama taikomąją dailę, jau keletą metų teikia pagalbą kitoms įvairių formų smurtą patiriančioms moterims. Atradusi saviraiškos ir savirealizacijos galimybes per taikomąją dailę, moteris savo žiniomis ir patirtimi noriai dalijasi su kitais. Dar 2009 metais Oksana įkūrė viešąją įstaigą ir nuo tada įgyvendina projektus, skirtus įvairioms socialinėms grupėms.

Seriale vaidinantis jonavietis: „Televizija – galinga jėga“
Daktaro disertacija – ambicingas jonaviečio iššūkis
Amerika iš arti: mero kelionės įspūdžiai

– Kokie yra pagrindiniai Jūsų socialiniai vaidmenys?

– Mama, antroji pusė. Tai asmeninėje aplinkoje, o kalbant plačiau, globaliau, esu žmogus, kuris drįsta. Drįsta pradėti kažką naujo, drįsta vesti paskui save, drįsta dalytis patirtimi. O patirtis jau nemaža.

– Kas Jums yra moteriškumas?

– Tai daug savybių viename – švelnumas, supratingumas, stiprumas. Gebėjimas išlikti savimi, nusistatyti prioritetus ir neapsikrauti nereikalingomis emocijomis. Galbūt tai – emocinis atsparumas.

– Kas yra moterų solidarumas?

– Gebėjimas suprasti ir atjausti kitą moterį, palaikyti ir paskatinti veikti.

– Turite du jau suaugusius sūnus. Kas Jums yra motinystė?

– Rūpinimasis šeima. Mano vaikai man visada buvo pati didžiausia motyvacija. Tai jie skatino mane keisti ir savo gyvenimą, ir jų aplinką.

„Per įvairius projektus galiu padėti tiems, kas nori išmokti ir užsiimti taikomąja daile, tačiau neturi finansinių galimybių“, – sakė O. Eitminavičienė. Ingridos Pociūtės nuotr.

–  Įgyvendinate projektą, kurio metu teikiate pagalbą smurtą patiriančioms moterims. Kas tai per projektas?

– Tai tęstinis projektas, kurį vykdome jau trečius metus. Kadangi pati turėjau daug visokios patirties, supratau, kad smurtautojas yra asmuo, mintantis moters baime. Nagrinėjau smurtautojo portretą. Stebėjausi, kodėl moteris ilgą laiką kenčia šalia tokio žmogaus, kuris užgožia, žlugdo, daro ją silpną. Šią problemą tyrinėjau ir iš moterų pusės. Padariau vieną pagrindinę išvadą, kad moterys nedrįsta keisti savo gyvenimų, nes turi įvairių baimių – dėl vaikų auginimo, gerovės, dėl psichologinės priklausomybės nuo to žmogaus ir kitų.

Vienas pagrindinių projekto tikslų – naudojant meno terapijos priemones, padėti moterims atrasti savyje gebėjimų, kurie sustiprina jas. Dirbu taikomosios dailės srityje, esu dalyvavusi daugybėje seminarų bei mokymų. Moterys daug ką turi savyje, tačiau rutina tai užgožia. Todėl jos negalvoja, kad gali kažką pakeisti. Siekiame padėti moterims atskleisti jų savybes, kurios padėtų atrasti save. Psichologai gydo žodžiu, tačiau ne visi žmonės išdrįsta kreiptis į psichologus. Ne visos moterys apskritai kalba šia tema. Ta nedrąsa ir naudojasi smurtautojas, pasitelkęs psichologinį smurtą – žemina, gąsdina ir panašiai. Vyksta asmenybės žlugdymas.

– Kaip išsivaduoti iš to užburto rato? Koks turėtų būti pirmasis žingsnis?

– Pirmiausia, kas šioje situacijoje gali padėti, tai pati moteris. Kai ji supranta, kad nori keisti savo gyvenimą ir priima sprendimus, tada ji gali ieškoti ir rasti pagalbos. Yra pakankamai galimybių kreiptis į tam tikras institucijas ar jų atstovus – žmones, kurie dirba su šia grupe: policininką, socialinę darbuotoją, psichologę. Pagalbos sistema Lietuvoje yra kuriama ir netgi veikianti.

– Kaip smurtą patiriančios moterys susiranda Jus: ar pačios kreipiasi, ar jas kas nors nukreipia?

– Vykdydami projektą, bendradarbiaujame su Socialinių paslaugų centru, kuriame renkasi moterų savitarpio pagalbos grupė. Taip pat padeda savanorės. Dirbame su įvairiomis amžiaus grupėmis. Veiklos prasideda rudenį, renkamės kartą per savaitę valandai ar dviem – tai priklauso nuo grupės. Atskirai vyksta užsiėmimai, skirti savanorėms. Moterų grupė daug­maž nuolatinė, kaita joje nėra dažna. Daugiau keičiasi savanorės. Tai vyksta dėl natūralios rotacijos. Savanoriauja jaunos merginos ar moterys iki dvidešimt devynerių metų amžiaus, tad jos išvyksta studijuoti, kuria šeimas, augina vaikus.

– Ar grupėje dalyvauja išimtinai tik psichologinį smurtą patiriančios moterys ar susiduriančios su įvairiomis smurto formomis?

– Yra įvairių patirčių. Kai kurios moterys nešneka, tačiau ateina į užsiėmimus. Per meno priemones leidžiame prisitaikyti, kas joms tinka, kad jos nusiramintų, pabūtų su savimi, sutvarkytų mintis. Tai – savotiška meditacijos būsena. Užsiėmimų metu jos turi galimybę pakeisti aplinką, konkretizuoti savo tikslus. Priemonių pokyčiams įgyvendinti mes siūlyti negalime.

– Ar Jums pačiai yra kada nors tekę patirti smurtą artimoje aplinkoje?

– Fizinio – ne, bet psichologinį – taip.

– Kokie jausmai lydėjo šias patirtis?

– Pradžioje niekaip negalėjau patikėti, kad tai vyksta su manimi. Kadangi jau turėjau gyvenimo patirties, nesupratau, kaip tai galėjo nutikti man.

– Kaip ryžotės nutraukti tai?

– Pirmiausiai turėjau nuveikti didelį darbą su savimi. Antra, tikrai sudėtinga parodyti kitiems, kad kažkas tavo artimuose santykiuose yra negerai. Rodyti net nesinorėjo, nes siekiau išvengti neigiamų komentarų, kurie galėjo sugadinti to žmogaus reputaciją. Iš pradžių bandžiau keisti patį žmogų, tačiau ilgainiui supratau, kad taip besielgdama galiu pati, kaip asmenybė, labai nukentėti.

– Koks buvo Jūsų sprendimas? Ar Jūs nutraukėte santykius?

– Taip. Santykius nutraukiau, tačiau iki šiol bendraujame kaip draugai.

– Ar tai buvo Jūsų vaikų tėvas?

– Ne. Vaikai ir jų tėtis kaip tik buvo tie žmonės, kurie padėjo šią situaciją išspręsti, atsigauti emociškai ir sustiprėti finansiškai.

– Esate VšĮ „Deko Resto“ įkūrėja. Dirbate su įvairiomis socialinėmis grupėmis. Kokias veiklas, be pagalbos smurto aukoms, dar vykdo ši įstaiga?

– Dirbame taikomosios dailės srityje su visomis amžiaus grupėmis nuo ikimokyklinukų iki senjorų. Pačius mažiausius atveda tėvai, kad vaikai susipažintų su priemonėmis – teptukais, dažais, klijais – pabandytų ir atrastų, kas jiems patinka. Mokyklinio amžiaus vaikams vykdome akredituotas neformalaus ugdymo dekupažo ir keramikos programas. Vasaros metu rengiame dienos stovyklas. Kai kurie už paslaugas moka patys. „Achemos“ bendrovė finansuoja savo darbuotojų vaikų dalyvavimą stovyklose. Socialinę atskirtį patiriančioms grupėms bei labai gabiems vaikams išlaidas padengia rajono Savivaldybė.

Yra atskiri projektai jaunimui. Taip pat dirbame su neįgaliaisiais. Ištisus metus vykdome socialinės reabilitacijos paslaugų neįgaliesiems bendruomenėje projektą. Vyksta užimtumo veiklos. Jo įgyvendinimą 80 proc. finansuoja Neįgaliųjų departamentas, o likusią dalį – mūsų Savivaldybė.

Su senjorais dirbame Ruklos globos namuose. Užsiėmimuose dalyvauja žmonės, kuriems yra jau sukakę 50 ir daugiau metų.

– Kaip Jūs pati atradote taikomąją dailę, kaip galimybę saviraiškai ir savirealizacijai?

– Nuo vaikystės mėgau rankdarbius. Nors pagal išsilavinimą pirmiausiai įgijau maisto technologės specialybę ir pagal ją kurį laiką dirbau. Vėliau baigiau mokslus ekonomikos srityje ir turiu šio darbo patirties. Taikomąja daile užsiimti pradėjau po to, kai gavau Reiki iniciaciją. Likimas susiklostė savaime, kad jau nuo 2008 m. organizuodavau dekoravimo užsiėmimus, o 2009 m. įkūriau viešąją įstaigą. Iš pradžių dirbau tik su suaugusiaisiais. Per įvairius projektus galiu padėti tiems, kas nori išmokti ir užsiimti taikomąja daile, tačiau neturi finansinių galimybių. Taip pradėjau vykdyti veiklas žmonėms, kurie patiria socialinę atskirtį.

– Kuo Jus traukia šios grupės – neįgalieji, smurtą patiriančios moterys, „sunkūs“ paaugliai?

– Nežinau. Kaip Dievas veda, tą ir darau. Kaip jau sakiau, didžiausia motyvacija imtis veiklos visuomet buvo mano vaikai. Jų paauglystės laikotarpiu inicijavau projektą „Aš – sunkus“. Tai man leido susipažinti su paauglių aplinka, geriau pažinti savo pačios sūnus, užmegzti kontaktą su jų bendraamžiais, draugais. O dabar tie buvę „sunkūs vaikai“ man padeda, tapdami savanoriais.

– Minėjote, jog gavote Reiki iniciaciją. Kas tai yra?

– Dalyvavau įvairiuose psichologiniuose mokymuose. Mūsų kūnas turi tam tikrus energetinius taškus. Reiki leidžia rankomis per tuos taškus koreguoti žmogaus energetiką.

– Ar Jūs taip pat užsiimate Reiki?

– Iš pradžių praktikavau, tačiau dabar per taikomąją dailę darau tai platesniu mastu.

– Esate kitatautė. Ar jums, gyvenant Lietuvoje, niekuomet nekilo dėl to problemų?

– Mano mama – ukrainietė, tėtis – rusas. Lietuvoje gyvenu nuo vienų metukų. Užaugau šioje aplinkoje. Gyvenant konkrečioje kultūroje, žmogaus men­talitetas persiima ja ir tampa panašus į tos tautos. Nuoskaudų patyriau tik vaikystėje dėl akcento. Tai skatino išmokti lietuvių kalbą taip gerai, kad akcento nesigirdėtų. Pritapti padėjo ir asmeninės savybės – esu labai komunikabili, charizmatiška, įdomi, atsakinga. Dažnai prisiimu atsakomybę už kitus. Tai netgi trukdo. Visada darbe jaučiausi vertinama.

– O perversmo laikotarpiu nenukentėjote?

– Kaip kitatautė – ne. Tačiau tiek mes, kitataučiai, gyvenantys Lietuvoje, tiek patys lietuviai, tapome prarastąja karta. Mes patyrėme labai stiprius pokyčius politikoje, visuomeninėje santvarkoje ekonomikoje. Teko keisti pasaulėžiūrą, tačiau daugeliui buvo labai sunku, nes ir mokykloje, ir šeimose buvome auklėti vienaip, o besikeičianti santvarka reikalavo elgtis kitaip. Taip pat ir – ekonominį mąstymą, nuo socializmo pereita prie kapitalizmo, kito darbo santykiai. Pokyčių procesus suvokti buvo labai sunku. Tad tie, kurie mokyklą baigėme po 1984-ųjų, tapome sužalota karta. Gal dėl to daug kas prasigėrė. Reikėjo visko atsisakyti iš pagrindų ir gyventi nuo pradžių.

– Tiek valstybės mastu, tiek Jonavos savivaldybėje yra numatytos priemonės bei įgyvendinama įvairių programų kovai su smurtu artimoje aplinkoje, dirba įvairios institucijos, biudžetinės įstaigos, nevyriausybinės organizacijos, teikiančios pagalbą smurto aukoms. Čia galime paminėti Jonavos rajono socialinį paslaugų centrą, Krizių centro padalinius, policiją ir vardyti kitas institucijas bei NVO.

Kaip manote, ar pakanka informacijos apie galimybes spręsti smurto artimoje aplinkoje problemas?

– Informacijos tikrai trūksta. Sklaida yra sudėtinga. Iš vienos pusės – tai pakankamai brangu, iš kitos pusės – gyvename informacinėje visuomenėje. Yra begalinis informacijos okeanas ir ištraukti iš jo tai, ko reikia, labai sudėtinga.

– Kokios priemonės reikalingos savivaldos ar valstybės lygmeniu, kad smurto artimoje aplinkoje būtų mažiau?

– Informacijos prieinamumo. Dabar visa yra orientuota į fetišą ir reklamą. Tačiau reikia ne tik sklaidos, bet ir politinių sprendimų.

– Kokių pokyčių Jums norėtųsi mūsų visuomenėje?

– Bendruomenė susiformavusi tokia, kad sudėtinga kažką keisti. Žmonės galbūt ir jautrūs, tačiau bijo parodyti savo užuojautą kitam. Net negaliu pasakyti, ar bijo parodyti, ar jos neturi.

Kalbėjosi Skaistė VASILIAUSKAITĖ- DANČENKOVIENĖ

KOMENTARAI