Nuo prašymo mušti iki karo vaizdų piešiniuoseVienoje Ruklos Jono Stanislausko mokyklos klasėje galima rasti daugybę piešinių, sąsiuvinių ir užduočių lapų, kuriuose užrašyti lietuvių akiai neįprasti vardai liudija, kad tai – užsieniečių darbeliai. K. Putelio nuotr.

Nuo prašymo mušti iki karo vaizdų piešiniuose

Jungtinių Tautų Organizacijos duomenimis, vaikai sudaro mažiau nei trečdalį visos pasaulio žmonių populiacijos, tačiau jie užima lygiai pusę pabėgėlių srauto. Didžioji dauguma Rukloje įsikūrusių užsieniečių taip pat yra šeimos su savo atžalomis. Šie lanko specialiąsias klases Ruklos Jono Stanislausko mokykloje-daugiafunkciame centre. Dalis jų savo gimtinėse niekada nematė piešimo dažų, kiti – iki šiol nelankė jokios mokyklos. Mažuosius užsieniečius globojanti pedagogė tikina, kad visi vaikai, nesvarbu, iš kur jie būtų, nori sulaukti dėmesio ir būti įvertinti.

Džiazas gimsta pavasarį
Viešnios iš Švedijos patarimai
Miesto gimtadienio šventėje veiklos atrado kiekvienas

Pirmiausia mokosi kalbos

Vienoje Ruklos Jono Stanislausko mokyklos klasėje galima rasti daugybę piešinių, sąsiuvinių ir užduočių lapų, kuriuose užrašyti lietuvių akiai neįprasti vardai liudija, kad tai – užsieniečių darbeliai. Čia su pabėgėlių vaikais dirbanti lietuvių kalbos mokytoja Alma Styrienė pasakoja, kad kol kas jos auklėtiniai nesuka galvos dėl matematikos, geografijos ar istorijos pamokų, nes pagrindinis jų tikslas – išmokti lietuvių kalbos.

„Šiuo metu vienoje grupėje mokosi 12, kitoje – 14 vaikų. Jie atkeliavo iš Sirijos, Ukrainos, Kirgizijos ir Ingušijos. Specialiosios klasės sudarytos pagal nepilnamečių atvykimo laiką, todėl vienoje mokosi skirtingo amžiaus vaikai – nuo 7 iki 18 metų. Mano tikslas yra išmokyti juos lietuvių kalbos. Dažniausiai vaikai kalba tik savo gimtąja, vienas kitas moka po kelis rusiškus ar angliškus žodžius. Taigi tenka naudotis ir internetiniu vertėju. Kai kurie, prieš atvykdami į Lietuvą, su savo šeimomis glaudėsi Turkijos stovykloje ir ten išmoko turkų kalbos. Pamenu, išgirdę Turkijos himną, jie liepė man atsistoti ir pradėti giedoti“, – šypsodamasi pasakojo pedagogė.

Lietuvių kalbos vaikus moko A. Styrienė

Svarbu sudominti

Mokant pabėgėlių atžalas būtina pasitelkti ne tik išradingumą, sugebėjimą įvertinti kiekvieno individualius gebėjimus, bet ir bendravimo su vaikais įgūdžius. Pasak A. Styrienės, pamokos vaikams vyksta gerą pusdienį, todėl nuolatinis rašymas ir skaitymas greitai pabostų.  Siekdama paskatinti vaikų motyvaciją mokytis, pedagogė organizuoja integruotas pamokas.

„Tarp užsieniečių yra tokių, kurie retai rankose laikė rašiklius. Vienas penkiolikmetis vaikinas niekada nebuvo mėginęs rašyti ir net nelietęs pieštuko. Tokie vaikai sunkiai valdo rašymo priemones. Stengiamės lavinti jų motorinius sugebėjimus ir skatiname piešti, spalvinti. Tada jų pirštai pasidaro lankstesni, įgunda prie tokios veiklos. Reikia juk įsivaizduoti, kad iš pradžių mes bendraujame tik gestais. Mokome juos prisistatyti, vėliau – lietuviškos abėcėlės. Prispausdinome piešinukų, kuriuose pavaizduoti daiktai, o šalių jų užrašyti pavadinimai. Galiu pastebėti, kad dalis vaikų gana greitai išmoksta mūsų kalbos žodžius. Nuo rugsėjo mėnesio einantieji į mokyklą jau pratinami lankyti ir kitas pamokas. Smagu, kad svetimšaliai patys rodo iniciatyvą ir pamažu integruojasi į lietuviškas klases. Žinoma, labai svarbu juos sudominti ir pateikti patrauklią informaciją. Juk nuobodulys visada gesina motyvaciją. Kai būna geras oras, pamokas vedame ir lauke. Ten jie gyvai gali pamatyti, kas yra miškas, eglių spygliai ar varlytė“, – kalbėjo A. Styrienė.

Piešė karą

Integruotos pamokos ne tik skatina vaikų susidomėjimą, bet ir atskleidžia detalių apie ankščiau išgyventas patirtis. Mažylių piešiniuose buvo vaizduojamas karas, kurį jie turėjo išgyventi savo tėvynėje.

„Pernai grupėje buvo vaikų, nežinojusių, kas yra guašas ir akvarelė. Pamenu, jie puolė laižyti ir ragauti dažus. Tik įsivaizduokite, kaip tada atrodė visa klasė, mokinių veidai ir drabužiai. Šiemet daugelis lanko keramikos pamokas. Jos suteikia vaikams džiaugsmo, nuramina emociškai. Nors būna, kai berniukai sąsiuvinyje piešia tankus, karinius lėktuvus virš namų. Vienas iš jų pasakojo apie bombų susprogdintus namus mieste, tačiau jo namui esą pasisekė, nes išdužo tik langai. Anksčiau pas mus mokėsi vaikinas, mokėjęs neblogai kalbėti lietuviškai, tai jis su manimi daug bendravo, pasakojo apie kurdų kovas už laisvę“, – prisiminimais dalijosi pedagogė.

Abejoja poreikiu

Pasak A. Styrienės, dalis mokykloje besimokančių pabėgėlių patvirtina viešojoje erdvėje sklandančias kalbas, kad Lietuva atvykėliams – tik laikina stotelė. Tokie jaunuoliai atvirai sako nenorintys mokytis lietuvių kalbos, nes kartu su šeima ketina išvykti į kitas šalis.

„Per dvejų metų darbo patirtį buvo nemažai atvejų, kai jie manęs klausė, kam reikalinga mūsų kalba, jei jie netrukus išvažiuos su tėvais į kitas valstybes? Aiškinau, kad abėcėlės mokėjimas pravers mokantis ir kitų kalbų. Štai vienas vaikinukas nuolat kartojo, kad keliaus gyventi į Švediją. Kai įtikinau, kad toje šalyje gyvena daug lietuvių, tad jis galės vertėjauti savo tautiečiams, tuomet jis patikėjo lietuvių kalbos mokymosi poreikiu“, – sakė pedagogė.

Kultūros apraiškos

Pasakodama apie pamokų kasdienybę, A. Styrienė prasitaria, kad kartais tenka susidurti su akibrokštais, kylančiais dėl kultūrinių skirtumų. Nors atvykėliams ir sunku suprasti, pedagogė primena, kad tėvynėje ar namuose egzistuojančios taisyklės, paremtos kultūrinėmis nuostatomis, negalioja mokykloje.

„Šiose grupėse mokosi ir gana europietiški vaikai, bet jie dažniausiai būna iš mišrių šeimų, kur vienas tėvų yra musulmonas, o kitas – ne. Tuo tarpu musulmoniškas vertybes propaguojančių šeimų atžalos kartais drąsiai primena apie tai, kad jų tradicijos – kitokios.

Kasdienybėje greitai atsiskleidė, kokias pareigas turi moteris, gyvenanti musulmoniškoje šeimoje. Būdavo, berniukai išmėto savo daiktus ir pirštu rodo į mergaites. Suprask, jog viską sutvarkys jos, o šios bemat imdavo jų klausyti. Mes paaiškinome, kad mokykloje – visi vienodi, tad berniukai patys atliks savo darbus. Pabėgėlių šeimos paprastai yra gausios. Jei šeimoje gimusi tik viena mergaitė, jai būna labai sunku. Viena jų man skundėsi, kad namuose labai pavargsta, nes reikia nudirbti darbus už keturis brolius. Esą būtina pakloti jų lovas, išplauti visos šeimos indus ir pan. Jų šalyje taip priimta, bet mokykloje mes stengiamės, kad visi supratų, jog mergaitės nėra tarnaitės“, – pasakojo mokytoja.

Berniukams lengviau

Papročių ir tradicijų nulemtas lyčių vaidmuo visuomenėje lemia lengvesnę berniukų adaptaciją mokykloje. Pastarieji greičiau įsitraukia į užklasinę veiklą, susiranda draugų ir, bendraudami su jais, greičiau išmoksta lietuvių kalbos.

„Mergaitės daug laiko praleidžia namuose, rūpinasi ruoša, joms sunkiau susirasti draugių ir įsilieti į vietos bendruomenę. Berniukai turi daug laisvo laiko. Dėl to noriai ir aktyviai įsitraukia į sportinę veiklą, lanko būrelius ir ten susiranda draugų. Pastebėjome, kad visi labai nori žaisti futbolą – ne tik berniukai, bet ir mergaitės, matyt, ši sporto šaka labai populiari jų tėvynėse“, – sakė  A. Styrienė.

Prašo mušti

Vis dėlto didžiausią nuostabą kelia pabėgėlių požiūris į vaikų bausmes. Tėvai net neslepia naudojantys fizines bausmes. Pasak jų, jei vaikai elgiasi blogai, juos tokiu būdu drausminti turėtų ir pedagogai.

„Ne kartą tėvai sakė, kad mes muštume nepaklusnius vaikus. Esą galime paimti liniuotę ir su ja suduoti per nugarą, rankas. Mokykloje vykdėme apklausą, domėjomės, kas čia patinka pabėgėlių vaikams. Žinote, ką jie atsakė? Vaikai džiaugėsi, kad mokyklos direktorius yra labai geras, nes jų niekada nemuša. Buvo atvejų, kai šie susistumdė tarpusavyje ir rodė man pirštais, kad aš ateičiau juos nubausti su liniuote. Reikia pasakyti, kad jie ir tarpusavyje konfliktus sprendžia kumščiais. Nors ir retai, bet  nesutarimų kyla ir tarp šeimų. Pas mus mokosi po tris penkis brolius ir seseris iš vienos šeimos. Jei kas kurį nuskriaudžia, tuomet ir prasideda muštynės“, – pasakojo A. Styrienė.

Visiems reikia dėmesio

Klausant pedagogės pasakojimo, nekyla abejonių, kad darbas su pabėgėlių vaikais – pilnas staigmenų ir iššūkių. Vis tik šiluma ir pozityvumu spinduliuojančios mokytojos akys byloja ir apie asmeninį džiaugsmą, suteiktą vaikų lūpomis skambantis lietuviškas „Ačiū“ ir „Dar nenoriu eiti namo, nenoriu, kad jau baigtųsi pamokos“.

„Iki tol dirbau Kauno jaunimo mokykloje, todėl suprantama, kad mane išgąsdinti yra sunku. Nors, tiesą pasakius, kai sužinojau, kad Rukloje ieško mokytojos, kuri vaikus mokytų lietuvių kalbos, turėjau baimių. Baiminausi, ar sugebėsiu atlikti man pavestas pareigas, nes pati nemoku net angliškai. Dabar manau, kad gal tai išėjo į naudą –  vaikai buvo priversti greičiau kalbėti lietuviškai.

Svetimšalių atžalos niekuo nesiskiria nuo kitų. Jie taip pat nori meilės, dėmesio, nori būti įvertinti. Kai jų tėvai gauna pinigų ir nuperka saldainių, šokolado, pavaišina ir mane, ir klasės draugus. Kadangi mano pačios vaikai jau dideli, į klasę atnešiau jų likusius žaislus. Mažamečiams tai suteikė daug džiaugsmo. Būna, kad pamokoms reikalingo inventoriaus parūpina ir Ruklos pabėgėlių priėmimo centras. Žinoma, finansavimas yra ribotas, todėl tenka svajoti ir apie gerą futbolo kamuolį, ir apie klasės atnaujinimą. Ieškome ir randame būdų, kaip praturtinti pamokėles. Manau, kad šie mokinukai labai nesiskundžia, nes štai ir šiandien liūdėjo dėl sutrumpintos pamokos, nenorėjo eiti namo“, – šypsojosi mokytoja.

 

KOMENTARAI