Nijolė: „Esu suvalkietė – ir kitokia jau nebūsiu…“Du „Joniukai“ Nijolei kelia jausmingų ir brangių prisiminimų. K. Putelio nuotr.

Nijolė: „Esu suvalkietė – ir kitokia jau nebūsiu…“

IŠ PRADŽIŲ PRADŽIOS. Jinai iš ten, kur per Lieponos upelį brido prezidentas Antanas Smetona, kur stūkso paminklas žydų dailininkui, nuostabių peizažų kūrėjui Isakui Levitanui, kur susikryžiuoja kelios kalbos – lietuvių, lenkų, baltarusių. Tiksliau – iš Kybartų (Vilkaviškio r.). Mokyklą, kurią vėliau pavadino Kristijono Donelaičio vardu, varstė talentingi padaužos: būsimasis amimacinių filmų kūrėjas Zenonas Šteinys, dainininkė Laima Lapkauskaitė, aktorius Regimantas Vilkaitis, netoliese sparnus tiesė ir būsimoji estrados žvaigždė Inga Valinskienė.

Paralelinės tikrovės, gyvuojančios Jonavos mieste
Sutuoktiniai šeimos šilumą dovanoja svetimiems vaikams
Dar vienas sustojimas talentų kryžkelėje

Šiandien ji, Nijolė Smolina, buvusi Markevičiūtė, prisimena vaikystės dienas su neslepiama nostalgija, širdies grauduliu. Mums gražu pasiklausyti, kaip ji, pokario vaikas, „nepataisoma suvalkietė“, sutvirtėjo molingame Kybartų  krašte ir, vedina užsispyrėlės būdo, atkeliavo į Jonavą.

IŠ PRISIMINIMŲ. „Baigėme Kėdainių 27-ąją profesinę technikos mokyklą ir, neverkšlendamos, kur eiti, su keliomis draugėmis atkakome į Jonavą. Žinojome, kokia svarbi metanolio aparatininkų-mašinistų ir laborantų specialybė, jos reikėjo naujoms Kėdainių ir  Jonavos gamykloms. Tiesą sakant, mane labiau traukė Kėdainiai, bet nieko nepakeisi – toks paskyrimas. Metanolio cechą paleido 1967-ųjų rudenį, tad teko pasidarbuoti ir kituose baruose. Pamenu, džiaugėmės bet kokiu laikinai siūlomu darbu.

Įdomus tas atvykimas. Prie tilto per Nerį vairuotojas paaiškino: „Eikite tiesiai ir prieisite gamyklą.“ Nukurnėjome gal kokius tris kilometrus. Prie gamyklos sutikome darbininką, kurio paklausėme, kur čia galima įsidarbinti. Tas atsakė trumpai drūtai: „Eikite pas Žentelį…“

Beje, palei Nerį į darbą pėsčiomis eidavo daug darbuotojų. Ne tik tie, kurie nespėdavo į autobusą. Tada aš, jauna mergaičiukė, net neįsivaizdavau, kad 1968 ar 1969 metų rudenį čia sodinsime gražų Taurostos parką.“

Šiemet asmeninių jubiliejų proga N. Smoliną bei koleges Albiną Jefimenko ir Aną Aleksandravičienę pagerbė rajono Tarybos nariai.
Kęstučio Putelio nuotr.

BŪTIES MARGI RAŠTAI.  Jos senelis buvo garsus dainininkas, giedojo adventines giesmes. Vienas iš dėdžių tarnavo ulonų pulke, taip pat turėjo nuostabų balsą, jam buvo patikėtos dainos „užvedėjo“ pareigybės. Vis dėlto nei jis, nei tėvai, nei kiti šeši dėdės netikėjo, kad Nijolė taps scenos žmogumi, ansamblių kūrėja. Beje, jos mama taip pat dainavo, dailiai siuvinėjo ir lipdė iš molio. Įdomu, kad po mamos mirties Nijolė surado jos eilėraščių skrynelę, sudėjo tuos kuklius tekstukus į pluoštą, parašė įžangą apie jos kaimą, paminėjo mamos talentus, susegė ir dailiai išleido. Knygelė – iš pagarbos mamai, ir tik saviems. Tada dar entuziastingiau ėmė rinkti mūsų krašto dainas, padavimus, legendas.

Eiliuoti rimčiau pradėjo apie 1996-uosius.

IŠ PRISIMINIMŲ. „Pasibeldėme į Juozo Žentelio kabinetą, pasilabinome. Tas maloniai išklausė, iš kur esame ir ko norime. Ramiai  šypsodamasis paaiškino: „Mergaitės, kol kas niekuo negaliu padėti. Įvairių darbininkų jau turime. Reikia specialistų.“ Tada mudviem išsprūdo: „Prašom labai… bet kokio mums darbo“. Žmogus, atsakingas už naujus kadrus, lyg suabejojo, pamąstė. Tada paklausė: „Gal galite ateiti rytoj?“

Išsigandome, Jonavoj – nė vieno pažįstamo. Iš pradžių pasiūlė įsikurti gamyklos teritorijoje, montažininkų korpuse, bet ten nekėlėme kojos, gal bijojome. Tada pasiūlė pernakvoti savo kabinete, esą patikėtų net raktus. Tokiam poelgiui irgi nesiryžome. Vakarop susiradome vienos iš mūsų pažįstamą tuomečio Statybos tresto darbuotoją, kuris pasiūlė nakvynę, o dar po kelių dienų jau buvome įsikūrusios bendrabutyje, esančiame Sodų gatvėje. Tas pastatas stūksojo priešais žydkapius, netoli vaikų darželio. Gyvenau ten, kol ištekėjau, vėliau persikraustėme į statybininkų namelį, dar vėliau – į jaukų kambarėlį K. Donelaičio gatvės chemikų bendrabutyje. Netrukus  gavome butą Kosmonautų gatvėje, kurioje savo lizdus lipdė ne kosmonautai, o azotininkai…“

BŪTIES MARGI RAŠTAI. Eiliavimas jai – ne tik menininkės sielos išraiška, bet ir savotiškas pasipriešinimas kasdienybės grimasoms, likimo išbandymams. 2000 m. pasirodo jos pirmoji eilėraščių knygelė „Pasiklydusi laike“.

Kurį laiką dirbo Krašto muziejuje, tad turėjo progos išsamiau susipažinti su rajono istorija, mūsų praeities ištakomis. Ypač domino įvairūs būti ir nebūti pasakojimai, kurie, užrašyti su kraštotyrininkės kruopštumu, gali pasklisti legendomis. Pabandė tas istorijas sueiliuoti, įvilkti į romantinį rūbą, ir, atrodo, pavyko. 2002 m. išleista Nijolės knygelė „Ką byloja legendos“, kurioje eiliuotai primenami įvairūs Skarulių, Žeimių, Upninkų kraštuose kadaise skambėję nutikimai.

IŠ PRISIMINIMŲ. „Darbo pagal specialybę sulaukėme 1968-aisiais. Pirmajame amoniako ceche neilgai dirbau aparatininke-mašiniste. Daugiausia metelių atiduota automatikos remonto cechui, o iš viso gamyklos pastogėje praleisti 27-eri. Mane visąlaik supo geri, labai geri žmonės.“

BŪTIES MARGI RAŠTAI. „Nijolė – žodžio žmogus ir nepataisoma optimistė“, – taip apie ją atsiliepia buvusio iniciatyvių ir kūrybingų žmonių klubo narės. Tas klubas, vėliau tapęs folkloro ansambliu, užgimė 1987-aisiais, padedant  lituanistei Gintarei Vaiciekavičiūtei. Kolektyvo „krikštatėviai“, kaip prisimenama, buvo Krašto muziejaus direktorė Regina Karaliūnienė ir Kultūros centro direktorius Gintautas Masteika. Maždaug po trejų metų klubui ėmė vadovauti Nijolė, tada prigijo nuostabus pavadinimas „Rasakila“. Dainavo jos tai, ką prisiminė iš savo sodžių, ką dar spėjo įsiminti, užrašyti, kad laikas galutinai neišvėtytų.

Penkiolikos metų veiklos proga kolektyvas Viešojoje bibliotekoje surengė savo koncertą. Dainos moterims liejosi iš sielos gelmių, ne vienas žiūrovas tądien braukė ašarą.

IŠ PRISIMINIMŲ. „Gaila, dėl įvairių priežasčių „Rasakilos“ moterys pamažu išsivaikščiojo. Gal tvirčiau darbo reikėjo stvertis tada, 2011-aisiais, vadovauti pabandžiusiai  Neringai Tarvydaitei, gal pražiopsojome laiką pasipildyti naujais žmonėmis.

Buvau pirmoji „Rasakilos“ narė, pirmoji seniūnė ir paskutinė vadovė“, – pagalvoja Nijolė.

BŪTIES MARGI RAŠTAI. 2007-aisiais Nijolė  sudėjo ir išleido trečią savo knygelę „Tai buvo vakar“. Joje – titaniškos autorės grumtynės su visagaliu laiku, dar skaudesnis tėviškės, artimųjų, pagaliau nenukainotų dvasinių vertybių ilgesys. Kiek daugiau autoironijos, susitaikymo su pralaimėtojos vaidmeniu. „Aploja ir nuosavas šuo, bet argi visiems čia įtiksi…“ – rašo su neslepiamu atodūsiu.

Įdomu, kad N. Smoliną galima būtų vadinti savotiška kraštotyrininke eiliuotoja. Ji bene daugiausia iš mūsų plunksnos bičiulių sudėjo posmų, skirtų gimtajai Suvalkijai ir Jonų respublikai – savo antrajai tėviškei. Ne veltui kūrėjos namuose, garbingoje sekcijos vietoje – du „Joniukai“: vienas – „Už drąsą lipant ant Pegaso“, kitas – „Už sielos audras poezijoje“, kaip „Šaltinio“ klubo narei.

IŠ PRISIMINIMŲ. „Dar teko penkerius metus vadovauti diabeto klubo „Ramunė“ vokaliniam ansambliui.  Smagu, kad „Rasakiloje“ išugdėme keletą puikių saviveiklininkų, neapleidžiančių ir dabar scenos. Pavyzdžiui, Alvydą Kukurzinską. Arba buvo toks vaikinukas Aleksandras, puikus tenoras. Kai sumanė išvykti į Kauną mokytis, gailėjau jo labai ir sakiau: „Užmirši tu mus greit, užmirši“. Dabar vienąkart skambina man iš Latvijos televizijos, perduoda linkėjimus ir sako, kad Aleksandras, girdi, kažkokiame latvių konkurse užėmė pirmą vietą, o už tai labiausiai dėkingas savo pirmai vadovei…“

BŪTIES MARGI RAŠTAI. Galinti vadinti save ir gėlininke, ir mezgėja, ir piešėja, ir žodžio augintoja, šiandien Nijolė be jokių ambicijų ir iliuzijų atvirauja: „Aš nežinau, kas esu, nes… tobulai nieko nemoku.“

Rodos, daug paprasčiau pokariu penkerių metų mergaitei buvo skaityti brolių Grimų pasakas, o pirmoje klasėje vietoj nurodytų primityvių pagaliukų piešti „širdutes“. Tada tikėjo, kad beveik viską jau moka, kas liko – vėliau išmoks. Šiandien tas „praleistas pamokas“ lanko Nijolės septyni anūkai. Viena iš jų, Viktorija, baigusi dailės mokslus, kopia magistrantūros laiptais. O Nijolė, užuot kažkur dalyvavusi, vis dažniau pastovi prie lango, pasidairo į laimingas poras ar šuniukus vedžiojančias vienišas moteris ir pasineria į naują tobulinamą ketureilį ar būsimos dainos melodiją.

KOMENTARAI