Nauja knyga nuo šiol papildys krašto istorinę atmintį. K. Putelio nuotr.

Nepriklausomybės aušros karžygiai – knygoje

Jonavos kultūros centre neseniai pristatyta Vytauto Venckūno knyga „Jonavos krašto karžygiai 1919–1920 m.“. Tai Viešosios bibliotekos leidinys, kurį autorius rengė keletą metų ir paskyrė artėjančiam Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui.

Vaikų globos namuose – jaukus padėkos vakaras
Upninkuose žiemą varė Lašininio ir Kanapinio žmonos
Ruduo dosniai atskleidė miestiečiams savo pintines

Kvietė eiti būriais

Nuskambėjus politinių kalinių ir tremtinių choro „Viltis“ dainoms, renginį vedęs Jonas Andriulevičius pilnutėlei salei priminė, kad knygos autorius – ne tik inžinierius, bet ir žinomas politikas, gebantis profesionalaus istoriko žvilgsniu pažvelgti į savo kraštą, o svarbiausia – plačios širdies žmogus. V. Venckūnas čia pat „pasiteisino“: „Esu komisijoje, kuri turėjo pristatyti sumanymų, skirtų Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui, planą. Deja, labai maža medžiagos apie nepriklausomybės mūsų krašte ištakas, tad ilgainiui mano bendražygiai išsisklaidė ir likau vienas“. Toliau jis, remdamasis 1934 m. žemėlapiu, paaiškino, kaip atrodė anuomet Lietuva, kokios apylinkės sudarė Jonavos kraštą, kuris ir tapo jonaviečio tyrinėjimo objektu. Mat formuojant mūsų administracinį vienetą, įvairiais laikais buvo „prikabinamos“ šalia esančios Žaslių, Gelvonų, Veprių, Siesikų, Šėtos, Panoterių, Žeimių apylinkės.

Lietuvos situacija buvo nepavydėtina. Žemaitija atsidūrė bermontininkų rankose, nuo Ukmergės iki Rokiškio knibždėjo bolševikai, Zarasų–Suvalkų ruožas pateko į lenkų akiratį. 1918 m. pabaigoje Vyriausybė išplatino atsišaukimą į Lietuvos piliečius, kuriame šaukte šaukiama: „Būrių būriais eikime iš kaimų, viensėdijų, miestų ir miestelių, eikime iš visų Lietuvos kraštų laisvės ir Tėvynės ginti. Stokime drąsiai pirmi į kovą!“ Atsilyginti grįžusiems buvo žadama žeme, sklypu namui statyti, kai kuriomis socia-

linėmis lengvatomis. Tačiau ne vien dėl to savanoriai ėjo. „Kai kas mano, kad su ginklu savanoriauti eita tik dėl žemės arba rąstų namui statyti. Jei taip, tada reikėjo labai stipriai tikėti, kad laimėsi. Jei pralaimėsi, tai juk žūsi“, – kalbėjo susitikime autorius.

Nupūtė užmaršties dulkes

To meto tautiečių ryžtą, patriotizmą atspindi archyvuose, muziejuose, bažnyčių užkaboriuose, šeimų albumuose išsaugoti dokumentai, nuotraukos. Žmonių nuotaikas meniškai bylojo vieno žymiausio tarpukario skulptoriaus Juozo Zikaro bareljefas „Savanoriai“.

Vis dėlto, pasižvalgius po senas kaimų kapinaites, susidaro įspūdis, kad ne tiek daug savanorių kapų, atminimo vietų. Ne vienas, matyt, amžiną poilsį rado kitose vietovėse, dešimtys mirė karo ligoninėse ar dingo be žinios. V. Venckūno, vilniečio žurnalisto Viliaus Kavaliausko, kitų tyrinėtojų duomenimis, Jonavos krašte gyveno 125 savanoriai, daugelis jų buvo ir šauliai, o 20 asmenų pelnę Vyčio Kryžiaus ordiną. „Paminėtini ir tie, kuriuos tėvai atšaukė dėl šeimos maitintojo netekties (…), tie, kurie susirgo, kurie žuvo ir buvo visų pamiršti, nes niekas jų neieškojo, moksleiviai, kurie buvo sugrąžinti į gimnazijas baigti mokslų“, – rašo V. Venckūnas.

Šiandien mus pasiekė tik trumpi savanorių biografijų štrichai. Pavyzdžiui, apie Feliksą Jarecką rašoma, kad jis gimė 1893 m. Dargužių kaime, Žeimių valsčiuje. Pagal profesiją – kurpius. 1919 05 10–1920 05 26 savanoriu tarnavo Lietuvos kariuomenėje, veterinarijos tarnyboje. Po to iš parceliuojamo Martyniškių dvaro gavo 8 ha žemės. O štai Eduardas Mikučiauskas iš Liepių kaimo 1924 m. net dalyvavo VIII olimpinėse žaidynėse Paryžiuje, buvo Lietuvos futbolo rinktinės narys. Vėliau tapo Jonavos geležinkelio stoties šaulių kuopos nariu, valsčiaus tarybos nariu, o 1950 m. sovietų valdžios buvo nuteistas 25 metams kalėjimo ir 5 metams tremties.

Tęsia senelio darbus

Savanorio Igno Pumpučio duktė Stasė užrašė tokį pasakojimą apie tėvą. „Vieną karštą liepos dieną, bepjaunant dobilus pas ūkininką, keliu traukė būrys dainuojančių vyrų. Ignas netruko sužinoti, kad tai – savanoriai, einantys ginti Lietuvos nuo bolševikų. Staiga viskas apsivertė jaunuolio galvoje, dalgis tapo per sunkus, o karštis nepakeliamas. Metė dalgį ir kaip stovi pasivijo savanorių būrį.“

Anūkas Vytautas, vienas pirmųjų šių laikų rajono ūkininkų, taip pat prisimena savo senelį: „Mūšyje už malūną prie Radviliškio visa kuopa pagal komandą atsitraukė, o jis, būrio kulkosvaidininkas, liko lauke vienas. Prisirišęs kulkosvaidį prie kojos, atšliaužė prie atsitraukusių karių. Kuopos vadas prieš rikiuotę pareiškė padėką ir pažadėjo pristatyti apdovanojimui. Senelis, padėkojęs už padėką, garsiai papeikė vadą dėl blogo vadovavimo. Gal todėl ir liko be apdovanojimo. Kai pulkas apsistojo Žeimių miestelyje, susipažino su vietine mergina iš Kripčių kaimo – Zofija Narkevičiūte. Jų santuoka įregistruota Žeimių bažnyčioje 1923 m. kovo 10 d. Kaip savanoris gavo 10 ha žemės Kripčių kaime ir medžiagų namo statybai. Žemė buvo prasta – prie pelkės. Netrukus ją pardavė ir pirko tiek pat Vašeikių kaime. Čia įsikūrė, užaugino tris vaikus.“

Neužmirškime priesaikos

Turėjo autorius kam padėkoti už idėjos palaikymą, už paskolintus dokumentus, fotomedžiagą. Šių būryje – prof. Andriejus Edvardas Ancuta ir ilgametė Jonavos krašto muziejaus direktorė Regina Karaliūnienė, taip pat Alfredas Samardokas ir Vaclovas Slivinskas, Vytautas Pumputis ir Mečislovas Gudelis, Stasys Vosylius ir Aloyzas Juzėnas, kiti bendražygiai. Neužmiršta ir knygos autoriaus žmona Vita Venckūnienė, leidusi vyrui atitrūkti nuo šeimos rūpesčių ir pasinerti į jo antros profesijos – istorijos tyrėjo – labirintus.

Atrodo, dabar daugiau žinosime apie savo krašto šlovę, greičiau atpažinsime praeities įmintus pėdsakus ir suvoksime laisvės kainą, nors, anot V. Venckūno, tas žinojimas dar nieko nereiškia, jį reikia nuolat puoselėti. „Gaila, tą kadaise mums perduotą savanorių, mūsų valstybės kūrėjų energiją pamažu prarandame. Kalta čia ne tik globalizacija, kaltas mūsų neatsakingumas, savo istorinės praeities, tautinės tapatybės nesaugojimas“, – svarstė baigiantis šiltam vakarui V. Venckūnas. „Uždegti atminimo žvakutę, gal net surasti nežinomą savanorį, užrašyti apie jį prisiminimus – tai, artėjant valstybės atkūrimo šimtmečiui, galėtų būti kiekvieno kultūrininko pareiga“, – kalbėjo Jonavos kultūros centro direktoriaus pavaduotoja kultūrinei veiklai Jurgita Serapinė.

„Tarnausiu Tėvynei iki savo gyvenimo pabaigos“, – lyg šio susitikimo devizą, atsiimdamas dovanojamą knygą, ištarė savanorio sūnus Vitolis Jonas Skorupskas.

KOMENTARAI