Nedidelis ūkis neleidžia apleisti tėviškėsKęstučio Putelio nuotr.

Nedidelis ūkis neleidžia apleisti tėviškės

„Mūsų ūkis išties ekologiškas. Kitaip jau nemokame, nes šalia plyti trys dešimtys giminaičio hektarų, o jis – tikras ekologas“, – sako Marviliaus kaimo (Kulvos sen.) gyventoja Irena Budrevičienė, mostelėjusi į ramioje gamtos apsuptyje besidriekiančias savo valdas.

„Saugi kaimynystė“ – jau ir Kulvoje
Kaimo turizmas: į atokias sodybas nuorodų nėra
Čičinai: penki kultūrinės veiklos dešimtmečiai

Drąsos ir žinių

Rasti senajame Marviliaus kaime vešlių javų plotų ar pastebėti šiuolaikinės galingos technikos būtų nelengva. Čia vyrauja senojo Zinkevičių dvaro, klestėjusio tarpukaryje, dvasia, čia jau ketvirtoji valstiečių karta ramiai aria žemę, augina vieną kitą gyvulį, grybauja, uogauja. „Mano senelis buvo ūkvedys, močiutė gamino ponaičiams maistą, nežinau, gal ir manyje užsiliko tas prieraišumo sodžiui, namų ūkiui genas“, – atvirauja marvilietė.

Ūkininkauti šiandien reikia drąsos ir žinių. Ne, žinių nei Irenai, daugel metų dirbusiai žemėtvarkos srityje, nei jos vyrui Vytautui nestinga. Tačiau ne vietoje parodyta drąsa gali tapti rizika, o ši – bankrotine situacija. Susitvarkę savo septynių hektarų plotą, dar beveik hektarą apie namus užimančią sodybą, jiedu džiaugiasi, kad gali nedideliu traktoriuku paruošti pasėliams dirvą, puoselėja daržą, sodą, išsiveža užaugintus produktus į turgų. Anksčiau daugiau dėmesio skirdavo bulvėms, tačiau orams pradėjus „tyčiotis“ iš žemdirbių planų, ir šių atsisako. O ir avižos šiemet apšalo, tetiko pašarams. Dabar pirmoje vietoje – bitutės (šiuo metu dūzgia dvi dešimtys šeimų), toliau – įvairūs daigai, kasdienis triūsas šiltnamyje.

Reikia nupiešti bitę

Bitininkystei čia puikios sąlygos. Nameliai – toli nuo vieškelio, plento, aplinkui šlama ratuotąsias viliojantys medžiai – liepos, klevai, traukia darželio gėlės facelijos. Savotišką užuovėją skraiduolėms sudaro beržų alėja, tų, kurias kadaise sodino su vyru. Tačiau vien kopinėti medų ir jį pardavinėti – nepilnas bitininko džiaugsmas. Sugalvojo Vytautas pats konstruoti bičių namelius. Mat nuo mažens turi staliaus pašaukimą, gali net iš medienos atliekų dailią tvorą suręsti. Neseniai sumeistravo vieną avilį, pastatė viduryje kiemo ir dabar mąsto, kad reikia ant jo šono nupiešti didelę bitę. Esą šitaip tarnaus ir reklamai.

Už sodo nusileidžia 170 juodųjų serbentų kelmų, remontantinių aviečių eilės. Maža to, šiemet gausiai užderėjo slyvos, moliūgai, cukinijos, žirniai, žieminiai česnakai. O rekordinį derlių siūlantys pomidorų daigai – sūnaus Giedriaus rūpestis. Jų šiltnamyje, žinia, negalima laistyti šaltu vandeniu, tad tenka rankomis tampyti kibirus, saikingai jo užpilti ant kiekvieno kero.

Šis kaimas neišsivaikšto

Čia gimusi ir augusi Irena šiandien neįsivaizduoja savo kasdienybės be Marviliaus. Ne, jos kaimas nesunyksta, neišsivaikšto. Priešingai, kai kas statosi naujus namus, kai kas senus paremontuoja. Čia pat keli įžuvinti tvenkiniai, vadinami prūdeliais, bebrų užtvanka, vakarais klykia gervės, kasdien šmėsteli tai stirna, tai lapė. Pasidairęs į aukštus medžius, gali pastebėti pelėdų šeimynėlei sukaltą inkilą, antai už egzotiškojo vėgelės krūmo smalsiai dirsčioja ir voveraitės.

Prabilusi apie tolesnius planus, marvilietė pabrėžia, kad smulkiam ūkiui plačiai užsimoti ir nereikia, svarbu mokėti keistis, prisitaikyti prie valdžios diktuojamų naujovių. Kažkam nesiseka su kiaulėmis – vadinasi, jų ir nereikia. Mažai moka už pieno žaliavą – tai nereikia ir karvių. Dabar ji matanti gražią ekologinės daržininkystės perspektyvą, todėl neatsisakys auginti serbentų, žirnių, česnakų. Įsivaizduokite, vienas žieminių česnakų kilogramas turguje iš pirkėjų kišenių traukia net penkis eurus, galvutė – pusę euro. Tai kaip neauginti jų Lietuvoje, kaip nežinoti, kad čia ir maistas, ir prieskonis, ir vaistas?

Toks tas nedidelis, bet gražiai gyvuojantis ūkelis Marviliaus senkaimyje. Jo šeimininkė, kadaise laikiusi net šešias melžiamas karves, teigia, kad užtenka to, ką pasiūlo darbščių žmonių apgyvendinta aplinka, gamtos gėrybių, juolab kai sielą guodžia nenumaldoma tėviškės trauka, kuri kvapnesnė už gardžiausius užsienių dūmus.

KOMENTARAI