Danutės Kasparavičienės nuotr.

Nauji atradimai: floristika pakeitė jonavietės kasdienybę

Pusę amžiaus Svetlanos Fomkinos sieloje tylėjusi menininkės mūza neseniai prabilo su tokia galinga jėga, kuri nustebino net pačią kūrėją. Aukščiausiu įvertinimu baigusi floristikos kursus Kaune, jonavietė suprato suradusi save – kūryba teikia visapusišką palaimą ir džiaugsmą.

Diena, kai prasidėjo naujas gyvenimas
Jonaviečių sveikata – ir jaunų medikų rankose
Išrinktoji Lietuvos Janina: „Tas vardas – grožių grožis“

Įveikti iššūkiai

Svetlana atvirai sako: gyvenime jai teko patirti įvairių išbandymų. Tačiau skųstis nemėgstanti moteris įsitikinusi, kad visa, ką patyrė – skausmus ir džiaugsmus, jai dovanojo lemtis.

Jos mama, pamilusi rusų tautybės vaikiną, išvyko į Taškentą, Uzbekijos sostinę. O kai Svetlanai buvo beveik 15 metų, grįžo į Jonavą. „Puikiai kalbėjau uzbekiškai, rusiškai, bet čia, Lietuvoje, išmokau bendrauti ir lietuvių kalba“, – nusišypso ji.

Mergina nebijojo darbo – važinėjo į Kauno radijo gamyklą, išmėgino darbininkės duoną valgykloje, mokykloje, buvo sutikusi valyti net devynaukščio laiptinę. „Mano nuomone, kiekvienas darbas yra gražus, tik reikia jį sąžiningai atlikti. Labai norėjau dirbti vaikų globos namuose, nes myliu vaikus. Mamos man patikėdavo savo atžalas, kai tekdavo joms išvykti padirbėti į svečią šalį ilgesniam laikui“, – prisiminė ji.

O kai sukūrė šeimą, savo meilę ir šilumą paskyrė atėjusiems į pasaulį sūnums. Deja, negalėjo pasidžiaugti sutuoktinio dėmesiu, atjauta ir geru žodžiu. Susilaukusi trijų sūnų, į šeimą dar priglaudė ir našlaičiu likusį septynias klases baigusį berniuką. „Po devyniolikos bendro gyvenimo metų su pirmuoju vyru išsiskyriau. O dabartinį savo žmogų vadinu auksiniu, drauge gyvename jau keturiolika metų. Visi keturi sūnūs aplanko, atvažiuoja ir stebisi mano polinkiu į meninę kūrybą. Atvirai sakau – nebeturiu, kuo skųstis, esu laiminga“, – nusijuokė ji.

Pasak Svetlanos, niūrūs jaunystės prisiminimai liko praeityje, o dabar prasidėjo tikras gyvenimas.

Idėjos gimsta staiga

Jonavos darbo biržos nukreipimu S. Fomkina septynis mėnesius lankė floristikos kursus Kauno Petrašiūnų darbo rinkos mokymo centre. Moters teigimu, jai patiko gaminti įvairias puokštes, paveikslus ir kitus rankdarbius. „Į užsiėmimus važiuodavau kaip į šventę, buvau labai kruopšti, man patiko kurti. Už tai esu dėkinga mokytojai floristei-dizainerei Audronei Linkevičienei. Ji manyje ir įskiepijo meilę menui“, – prisipažino Svetlana.

Šiandien moters būstas Panerių g. 31-ame daugiabutyje – tarsi floristikos muziejus. Menininkei nereikia kompiuterio pagalbos – idėja gimsta spontaniškai, pamačius numestą šakelę ar nereikalingą daiktą. „Žmonėms patinka mano kūriniai. Štai ir dabar pora užsakė papuošti du šampano butelius – nuotakai ir jaunikiui. Regis, tas butelis nėra patrauklus, bet kai aš jį apdailinu, papuošiu, jaučiuosi taip, tarytum būčiau laimėjusi milijoną. Matydama, kad žmogus, paimdamas papuoštą daiktą ar puokštę, šypsosi, pajuntu tokią palaimą, jog negaliu apsakyti“, – pasidžiaugė floristė.

Moteris apsirūpinusi įvairiomis kompozicijoms reikalingomis priemonėmis. Tai ir akmenukai, karoliukai, kriauklytės, žvakės, vienkartiniai indai ir t. t. „Priklauso nuo to, ko žmogus pageidauja – jo nuotaikos, charakterio, pagaliau progos, kuriai reikalingas tas darbas. Visada paklausiu kliento, ko jis nori, kokių atspalvių, kokios medžiagos ir panašiai. Sakykime, vienai moteriai sukūriau kompoziciją su plaukiančia širdele ir jos nuotrauka. Viską padaryti įmanoma, tik reikia noro. Pamačiau šaką – tą pačią akimirką jau žinau, ką iš jos padarysiu“, – pasakojo ji.

Netikėtas pasirinkimas

Bene labiausiai stulbina puokštės, pagamintos iš įvairių formų makaronų. Svetlana sako, kad ši idėja taip pat gimė staiga. „Kaip šiandien prisimenu: sustojau parduotuvėje prie lentynos ir, žiūrėdama į stambius makaronus, supratau, kad tai bus dar viena medžiaga mano kūriniams“, – nusijuokė ji.

O kai pabandė, sustoti nebegalėjo. Taip vienos formos makaronai prigludo prie butelio, iš kitų gimė ananasai, treti pakibo ant medžio šakelės, primindami spindintį medelį. „Galima pasirinkti įvairias spalvas, papuošti kokiomis gėlytėmis ir sukurti tokią nuostabią vazą, kokios niekas neturi. Pasaka. Mano charakteris neleidžia idėjos brandinti – sugalvojau ir privalau daryti. Taip buvo ir su tais makaronais – sėdau ir pradėjau derinti – pavyko“, – rodydama kūrinius, kalbėjo Svetlana.

Anot menininkės, „kantrybės reikia daugiau, negu makaronų sumanytai idėjai įgyvendinti“. Kad, tarkime, ananasas ar koks kitas daiktas būtų originalesnis, tarp didesnių makaronų klijuojamos smulkesnės figūrėlės, kiekviena smulkmenėlė nupurškiama tam tikra spalva. Sumani kūrėja sugeba puikiai įkomponuoti net metalinį šveistuką puodams taip, kad atrodys tarsi brangiausia medžiaga.

Svetlanos teigimu, didelį butelį paversti meno kūriniu jai prireikė apie septynių valandų. „Darbas reikalauja kruopštumo, nes kiekvieną makarono kriauklytę ar sraigtelį reikia sutaikyti, sulyginti, ne visos iš karto prilimpa. Nors tenka aukoti nemažai laiko, bet paskui apima nepaprastas džiaugsmas“, – aiškino pašnekovė.

Sunku išvardyti visa, ką sukūrė išradinga jonavietė. Dėmesį traukia knyga su paveikslais, suknelė, papuošta dideliais gėlių žiedais, pinigų medis, ant kurio šakų kabo daugybė monetų, krepšeliai, proginiai sveikinimai, suvenyrai, padaryti iš kavos pupelių, sagų ir spalvingų audinių skiaučių, saldainių, puokštės, sukomponuotos ant aukštakulnio batelio, daugybė kitokių grožybių.

Svetlana dėkinga vyrui Virginijui, kuris ir padeda, ir pataria, ir įvertina. „Mano didžiausia laimė – savo kūriniais suteikti žmonėms džiaugsmo. Tegul visiems sekasi, būna geri ir atlaidūs vieni kitiems“, – atsisveikindama palinkėjo floristė.

KOMENTARAI