Muzikavo žilabarzdžiai klasės draugaiPuoselėjamoje sodyboje nuskardėjo neužmirštamos dainos. Autoriaus nuotr.

Muzikavo žilabarzdžiai klasės draugai

Vieną gražų rugpjūčio vakarą žeimiečiai stebėjosi: jau senokai miestelio viduryje nesigirdėjo tiek muzikos, dainų. Ne, tai „triukšmavo“ ne dabartiniai kultūrnešiai, o buvusios vidurinės mokyklos XIII laidos abiturientai, susitikę po 50 metų. Be mikrofonų, su senais liaudiškais instrumentais, lydimi sunkiai įtikėtino, bet seniai planuoto susitikimo stebuklo.

Vaiduoklių šventė Žeimiuose
Du neregėti pasauliai
Trijų datų pamokas turėtume geriau išmokti

Kadaise, 1968-aisiais, atsisveikindami su mokykla, vienuoliktokai raštiškai pasižadėjo kas penkerius metus vis susibėgti, pasidžiaugti neblėstančiais prisiminimais, pasidalyti gyvenimiškos patirties nuotrupomis. Tą pasižadėjimą suvyniojo į butelį ir užkasė Punios šile, po aukščiausia Lietuvos egle. Pažadas buvo tesimas, kas penkmetį atrandant slaptą vietą ir  paliekant „testamente“ naujus įrašus.

Pusamžio skambutis sukvietė į dar vieną pamoką

Deja, netekus idėjos iniciatorių Edvardo Gružo ir garsaus keliautojo, publicisto, signataro Gedimino Ilgūno, žygio į Punią jau kelintą kartą tenka atsisakyti. Tačiau kelionių romantika, mokytojų įskiepyta meilė Tėvynei, jos istorijai, kultūrai, taip pat Žeimių kraštui šiai neišsisklaidžiusiai klasės draugų laidai neišblėso. Antai ir dabar, po pusamžio, jau žilutėliai vaikinai ir merginos, pasikvietę iš Vilniaus savo klasės auklėtoją lituanistę Birutę Ilgūnienę, pravėrė vienos klasės, gaila, ne savo, duris, poromis susėdo į suolus ir išgyveno  dar vieną savo pamoką. Nesvarbu, kaip ji vadinosi. Galbūt tai buvo integruota, pažymiais nevertinama prisiminimų, susitikimo džiaugsmo ir skaudokos pusamžio patirties pamoka.

„Jūsų klasė buvo kitokia. Tik vienuolika veidų, bet tarp jų – ir muzikantai, ir dailininkai, poetai. Saugau mūsų atminimą turistinių žygių albumuose, knygose, kukliose relikvijose“, – bylojo pamokoje B. Ilgūnienė.

Užvėrę mokyklos duris, buvę jos auklėtiniai apžiūrėjo neseniai miestelyje įrengtą skulptoriaus Konstantino Bogdano muziejų, aplankė savo buvusių mokytojų kapelius ir sugūžėjo į išties bajoriškai puoselėjamą Kazio Mackevičiaus, neseniai tapusio ir miestelio geradariu, sodybą. Jiedu su žmona bibliotekininke Rūta čia prižiūri seną sodą, augina ne vieną vaistinį augalą, o kieme „apgyvendina“ ne vieną protėvių praeitį liudijantį eksponatą, tampantį šiandien meniniu akcentu. Verandoje susėdę prie prisiminimų stalo, klasės draugai panaikino ne tik negailestingai juos skiriančią laiko prarają, bet ir subūrė „senų klasiokų“ kapelą. Vėl pravirko akordeonas, armonika, lūpinė armonikėlė, subumbsėjo būgnelis, sukaukšėjo net medinis brauktuvas. Pristigo tik gitaros, kurios stygos kadaise  taip pat įsiterpdavo į improvizuotus draugų koncertus ant piliakalnių, senuose dvaruose, kolūkio kultūros namuose.

Išsiskirstyta jau temstant, kam – į Kupiškį, kam – į sostinę, kam – į Kauną, Jonavą. Susitikimas subrandino dar vieną mintį – galinga technika per Lietuvą pergabenti Adomynėje (Kupiškio r.) rastą didžiulį 12 t akmenį ir su jame iškaltais Lietuvos valstybės simboliais pastatyti  Žalgirio mūšio vietoje, Lenkijoje. Uteniškiai akmentašiai jau galanda skeltuvus.

KOMENTARAI