Motinos skausmas: bauginanti nežinia slėgė pusantrų metų

Motinos skausmas: bauginanti nežinia slėgė pusantrų metų

Prieš kelias dienas į Jonavos krašto Šmatų kapinių smėlį atgulė 29-erių metų jonavietis Algirdas Vorobjovas, kurio palaikai surasti gegužės 21-osios rytą upėje netoli Kauno.

Prie Varnutės tvenkinio įsikurs žiemos pirčių miestelis
Ar privaloma mokėti už pasirengimą Pirmajai komunijai?
Naujasis geriamo vandens fontanas – jau savo vietoje

Plukdė rožių žiedus

„Iš namų sūnus išėjo 2015-ųjų gruodžio 23 dieną ir daugiau nebesugrįžo. Kreipėmės į Policijos komisariatą, prašydami paskelbti Algirdo paiešką. Viltis surasti jį gyvą buvo nedidelė. Sunku nusakyti motinišką nuojautą, bet širdis tarsi kalbėjo, kad jis vandenyje, nes radome jo daiktus ant upės kranto Lapių seniūnijoje, Kauno rajone. Prieš tai išvaikščiojome visą Jonavą, visus kampelius išieškojome naktimis ir dienomis“, – pasakojo neapsakomą skausmą išgyvenanti mirusiojo mama Marytė Kazlauskienė.

Motina, nesulaukdama jokių žinių iš pareigūnų, pagalbos kreipėsi į įvairius Lietuvoje paslaugas teikiančius ekstrasensus. Nepadėjo. Tada ji, padedama kitų žmonių, susisiekė su Londone gyvenančia moterimi, kuri neva gali palaikyti ryšį su sielomis.

„Patikėkite – mečiau viską ir nuvažiavau. Ji pasakė, kad mano vaikas negyvas, yra vandenyje. Minėjo fermas, kelis kartus kartojo žodį „tiltas“. Tačiau nepasakė, kada rasiu – gal šiemet, gal kitais metais. Paskui paklausė, kodėl aš dedu krepšelius su gėlėmis ant upės kranto, ir patarė leisti pasroviui rožių žiedus. Iškankinta nežinios ir skausmo, dariau viską, kas galėjo duoti bet kokią žinutę apie sūnų. Kaip šiandien prisimenu: mano paleistos rožės nuplaukė ketvirtadienį, o sekmadienį netoli Varnių tilto buvo surastas ir sūnaus kūnas.  Nežinau – gal mistika, gal sutapimas…“ – pasakojo jonavietė.

Padėkos žodžiai

Moteris sakė vykdžiusi kiekvieną patarimą, ėjusi ten, kur tik tikėjosi rasti pagalbos. „Pernai gruodžio mėnesį pasibeldžiau į Seimo nario Rimanto Sinkevičiaus kabinetą, pasidalijau savo nežinomybe su jo padėjėja Laima Slovikiene. Jie ne tik paguodė, bet ir padėjo moraliai, galbūt paspartino paieškos ratą, suvedė su viena Jonavoje gyvenančia moterimi, kuri dėjo daug pastangų, kad greičiau įvyktų atomazga, bet pageidavo likti anonimiška. Ačiū labai jiems už sugaištą laiką ir mūsų šeimos nelaimei skirtą dėmesį“, – dalijosi prisiminimais sūnų palaidojusi mama.

Nežinia kada M. Kazlauskienė atgaus ramybę ir sumažins širdies skausmą. Šiandien ji geria raminamuosius vaistus ir jaučia padėką visiems, kurie padėjo tą sunkią valandą.

„Visus visus norėčiau apkabinti – kunigą Arnoldą Valkauską, ritualinių paslaugų bendrovės „Rimties namai“ direktorę ir kolektyvą, savininką Kęstutį Macionį. Ačiū kaimynams, pedagogei Olgai Mediekšei, Algirdo kasės draugams ir jo buvusiai auklėtojai Emai Vosylienei, Jonavos prokurorei. Kiekvieno nepaminėsiu, bet žinokite – Jūs sumažinote mūsų skausmą, Jūsų žodžiai ramino ir suteikė tvirtybės. Dėkojame visos Kazlauskų šeimos vardu“, – kalbėjo M. Kazlauskienė.

Išvargino kančia

Motinos teigimu, sūnus sirgo labai sunkia liga, bet nesigydė. Jos žodžiais tariant, vis vylėsi, kad kažkada tie kliedesiai ir baimės jausmas praeis. „Dabar žinau – tai tragedija. Vaikas kentė dešimt metų, o kančia jį kankino, vargino ir, matyt, stūmė į neviltį. Algirdas girdėjo balsus, galbūt kažką liepiančius, nurodančius, įsakančius. Jis rašė apie savo pirmąją meilę, kurios nepakvietė šokti, rašė apie tai, kad nori atsisakyti smurtinių žodžių. Taip vaikinas išreiškė savo išgyvenimus ir slegiančią kančią“, – dalijosi skausmu jonavietė.

Mamos manymu, ligos priežastimi laikytina didelė nervinė įtampa ir milžiniškas fizinis krūvis. Mat Algirdas, baigęs antrą kursą, išvyko į užsienį ir ten sunkiai dirbo po 14–16 valandų per parą.

„Jo nervinė įtampa neatlaikė tokio slėgio, o mes vis manėme, kad pailsės ir praeis. Maniau, kad jis yra stiprus, ateis diena, kai pradės gydytis. Sūnus gyveno kitame bute. Dabar prisimenu –  2015-ųjų rugsėjį jis pasakė, kad ten greit gyvens broliai. Mane tokie žodžiai nustebino, bet Algirdas nieko neaiškino, tik pakartojo tą patį. Tiesą sakant, kai jis išėjo ir nebegrįžo, iš karto pajutau nelaimę. Apie šią ligą iki šiol nieko nežinojau. Dabar suprantu, kokia ji baisi, jei sugeba žmogų išvaryti iš šio pasaulio. Šiandien nieko nebepakeisime. Algirdo nebėra, liko tik kapas…“ – tyliai kalbėjo motina.

KOMENTARAI