Moteris meilės svetimiems vaikams nepristigoDarius ir Inga Želviai su savo atžalomis. Asmeninio albumo nuotr.

Moteris meilės svetimiems vaikams nepristigo

Inga ir Darius Želviai, Čičinų kaime (Kulvos sen.) klojantys pamatus gyvenamajam namui, nutarė globoti dvi mergaites, augusias vaikų globos namuose (VGN). Neseniai teismo sprendimu jiems suteiktas nuolatinių globėjų statusas. „Dabar esame daugiavaikė šeima“, – šypsosi Inga, dirbanti socialine pedagoge Kulvos bendruomeniniuose vaikų namuose. Ją ir paprašėme pasidalyti mintimis apie apsisprendimą auginti artimųjų apleistus nepilnamečius.

Kūrybingą moterį užburia vilnos vėlimo stebuklas
Ryškiausias po eglute – linkėjimas gero
Čempionas, kuris norėjo žaisti tik Jonavoje

Liūdnasis periodas

Susitikimo metu Inga prisipažino niekada negalvojusi, kad kažkada ateis diena, kai ji pasiims globoti tėvų netekusius ar jų pamirštus vaikus. Tačiau, metams bėgant, radosi vis daugiau priežasčių, skatinusių žengti tokį žingsnį.

Viena svarbiausių – jos pačios karti vaikystės ir paauglystės patirtis, įgyta gyvenant Mažeikiuose. Būdama aštuonerių, ji neteko mamos. Likusi su tėčiu, netruko išgyventi pamotės cinišką pažeminimą, pasijuto tarsi nereikalinga šiame pasaulyje, niekas nesiteiravo, kur ji norėtų gyventi, tik stumdė iš vienų namų į kitus – tai pas močiutę, tai pas tėvą, tai kitur.

Anot I. Želvienės, kiekvienam padarėliui reikia švelnumo.

„Buvau tarsi koks šuniukas – vienas kelias dienas priglaudžia, tada atsiranda kitas, paskui – trečias žmogus. Galima sakyti, augau gatvėje. Stebiuosi, kaip manęs neišvežė į vaikų namus? Juk niekas manimi nesirūpino – teko miegoti ir Mažeikių geležinkelio stotyje, ir laiptinėse, kartais pamaitindavo draugės tėvai. Būdavo, sėdime kieme su bendraamžiais, kitus vaikus kviečia mamos pietauti, o aš lieku viena, tokia svetima ir atstumta. Atrodo, menkniekis, bet tuomet, turėdama gal apie 12 metų, jaučiau  didžiulę nuoskaudą. Ir mokslai nukentėjo, nebaigiau vidurinės, nes keitėsi mokyklos, neatsirado suaugusiojo, kuris nuvestų mane į naują mokymosi įstaigą. Praleidau gal apie porą metų – tiesiog basčiausi be vietos“, – prisimindama vaikystę pasakojo Inga.

Mergaitės nepriežiūra skatino ją ieškotis kitokio gyvenimo. Ne kartą pati girdėjo giminių atsiliepimus, atseit šioji mergaitė nueisianti šunkeliais. Bet užsispyrusi žemaitė tada užsibrėžė tikslą įrodyti, kad ir atstumtas žmogus, atiduodamas visas jėgas,  geba pakilti iš nevilties. „Prisiekiau sau, kad privalau kabintis į gyvenimą, antraip – iš tikrųjų pražūsiu. Tad baigiau dvylika klasių, įsigijau sekretorės-raštvedės specialybę.  Vėliau mokiausi kulinarijos profesijos – mokyklą baigiau su pagyrimu. Turėdama 20 metų, gavau vairuotojo pažymėjimą. Įsidarbinau net dviejose vietose – dienomis dirbau siuvykloje, naktimis eidavau į kioską, taupiau kiekvieną litą – nusipirkau būtiniausius namų apyvokos daiktus. Mažeikiškiai kraipė galvas, netikėdami, kad aš tikrai esu tas pats, niekam nereikalingas vaikas. Užtat gyvenimas mane labai užgrūdino – nebebijau jokių sunkumų“, – pabrėžė Inga.

Sentimentai kaimui

Bet Mažeikiai jos netraukė – kėlė nemalonius prisiminimus, tad su savo draugu Dariumi nusprendė keisti gyvenamąją vietą. „Ilgai nesirinkome – nusprendėme patraukti į Jonavą, kur gyveno vienintelis artimas žmogus – močiutė, mano tėčio mama. Žemaitijoje nebeturėjau nė vieno giminaičio. Antra vertus, nebenorėjau ten gyventi – per daug buvo slogių prisiminimų“, – tęsė pokalbį moteris.

Įsikūrę aštuonių butų name Čičinuose, jie planavo ateitį. Reikėjo imtis kažkokios veiklos, tad nusprendė čia pat įsigyti žemės ir pradėti savo verslą. „Viską išmėginome. Pirmiausia šiltnamiuose auginome daržoves, bet supratome, kad agurkai ir pomidorai mums didelės naudos neduos – ir be mūsų netrūksta prekeivių. Tad sumanėme užsiimti gėlininkyste. Dabar šiltnamyje auginame įvairias gėles – našlaites, pelargonijas, sulfinijas. Man labai patinka kapstytis žemėje, laistyti, rūpintis augalais, juos puoselėti. Ir šiandien šildomame šiltnamyje jau skleidžiasi žiedai“, – dalijosi patirtimi moteris.

Tiesa, Čičinuose Želviai užsibuvo neilgai – pasiėmę paskolą, nusipirko butą Jonavoje. Bet ketina sugrįžti į tą patį kaimą, kur įregistruotas jų ūkis. Mat jau padėti gyvenamojo namo pamatai, per porą metų turėtų iškilti ir visas pastatas. Anot Ingos,  tada galbūt išsiplės ir ūkinė veikla.

Be augalininkystės, Želvių valdose karksi vištos, inkubatoriuje ritasi viščiukai, laiko mėsinių ir dekoratyvinių triušių, avių. „Atvirai pasakysiu: netraukia manęs miestas, visi sentimentai – kaimui. Žinoma, kai visiškai įsikursime naujame name, gyvenimas vėl pasikeis. Tik žinau, kad niekada neturėsime karvių ir kiaulių“, – pusiau šmaikštaudama prisipažino pašnekovė.

Klaidingas vertinimas

Inga ir Darius užaugino tris savo atžalas. Vyriausioji dukra su šeima gyvena ir dirba Anglijoje, 18-metis sūnus pasirinko studijas Vokietijoje. Namuose  liko 14-os metų dukrelė. „Namai pusiau ištuštėjo, vyras bemat pastebėjo, kad man kažko trūksta. Tad pasikalbėdavome, ar nereikėtų padėti valdiškoje įstaigoje gyvenantiems globotiniams? Lyg tyčia, baigusi socialinės pedagogės mokslus, maždaug prieš metus pradėjau dirbti Jonavos vaikų globos namuose, o įsikūrus jų filialui Kulvoje, ten perėjau. Pažintis su globotiniais, matyt, ir tapo stimulu tapti oficialia globėja“, – samprotavo Inga.

Pasak socialinės pedagogės, VGN auklėtiniams dažniausiai klijuojamos neigiamos etiketės. Vaikų psichologija formuojama ne šeimoje, bet valdiškoje įstaigoje, kur glaudžiasi keliasdešimt panašaus likimo asmenų. Išskirtinis jų elgesio vertinimas pastūmėja paauglį užsidaryti savo pasaulyje, gyventi jo paties susikurtos pasaulėžiūros normomis.

„Pradėjusi bendrauti su būsimomis mano šeimos narėmis Ula ir jos sesute Gabija, pamačiau, kad tai nuostabios mergaitės, kurių likimas labai priminė mano sunkią ir sudėtingą vaikystę, – kalbėjo Inga. – Nors jos stengiasi būti geros, bet aplinkiniai pirmiausia linkę įžvelgti jų blogąsias puses. Argi neskaudu mergaitei, kai ją paima globėjai, mėnesį ar du palaiko savo šeimoje, paskui atsisako? Vieną, šiandien jau mano globotinę, pasiryžo globoti šeima iš Tauragės. Bet po trumpo laiko suaugusieji savo sprendimą pakeitė ir atsisakė ja rūpintis, o vietų Jonavos vaikų namuose jau nebebuvo, tad mergaitę teko apgyvendinti Tauragėje esančioje įstaigoje. Tik prieš metus globotinė sugrįžo į buvusį būstą. Tai baisus smūgis tokiam jaunam žmogui.“

Gražiausia dovana

Inga įsitikinusi, kad su abiem sesutėmis, persikėlusiomis gyventi į jos namus, pavyks rasti bendrą kalbą. Pasak globėjos, reikia daug ir atvirai kalbėtis. Ji pati nebijo pasidalyti išgyventa karčia patirtimi ir stengiasi vaikus ugdyti taip, kad jie nebūtų žeminami.

„Ne jie kalti, kad susiklostė tokios gyvenimo sąlygos. Tai kodėl reikia primesti vaikams tėvų ar kitų šeimos narių kaltes? Todėl savo globotinėms pasakiau, kad nuo šiol jos yra kaip tikri mano vaikai ir turi atsikratyti nepilnavertiškumo komplekso“, – nusišypsojo moteris.

Grįžusią po darbo Ingą pasitinka naujos šeimos narės – apsikabina, prisiglaudžia, vadina mamuke. „Mes papildome viena kitą – ir joms, ir man gerai. Dukra taip pat patenkinta, nes į šeimą atėjo dvi seserys. Galbūt aš neatstosiu tos mamos, kuri mergaites pagimdė, bet savo širdies meilę joms tikrai atiduosiu. Kiekvienam vaikui norisi gauti kuo daugiau gėrio iš jį supančios aplinkos. Džiaugiuosi, kad atsiranda šeimų, kurios likimo nuskriaustuosius kviečia pasisvečiuoti savo šeimose – tai jau žingsnis į nuolatinę globą. Tokie pavyzdžiai puošia mūsų gyvenimą, o dėmesys tėvų atstumtam vaikui – pati gražiausia dovana“, – atsisveikindama sakė I. Želvienė.

KOMENTARAI