Monika: „Muzika mano gyvenime – neišvengiamybė“Sceną M. Juškevičiūtė prisijaukino jau nuo ankstyvos vaikystės. „X Faktoriaus“ archyvo nuotr.

Monika: „Muzika mano gyvenime – neišvengiamybė“

„Mano akimis ir ausimis esi stipriausia „X Faktoriaus“ dalyvė. Jaučiu, kad turi daug kūrybiškumo“, – gražių žodžių jonavietei Monikai Juškevičiūtei praėjusioje muzikinio projekto „X Faktorius“ laidoje negailėjo žinomas atlikėjas Andrius Mamontovas. Jonavoje užaugusi, šiandien jau dviejų atžalų mama – vieno populiariausių šalies muzikinių šou dalyvė, kurios pasirodymai žavi paprastumu ir nuoširdumu. Muzika, Monikos žodžiais, yra visas jos pasaulis. Susipažinkime su šia talentinga ir kūrybiška asmenybe iš arčiau.

Įmonės mohikanas: senjorai turi užleisti vietą jaunesniems
Kūrybingą moterį užburia vilnos vėlimo stebuklas
Vyčio apygardos partizanų vadas Danielius Vaitelis (Briedis)

– Trumpai papasakokite apie save.

– Gimiau Kaune. Po kelerių metų atvykome į Jonavą, čia lankiau darželį ir mokyklą, svajojau apie sėkmę dideliame mieste. Didesnio miesto už Vilnių man tada nebuvo, tad baigusi mokyklą atsidūriau sostinėje. Lietuvos edukologijos universitete studijavau anglų filologiją, keletą metų dirbau pedagoge mokykloje, dabar auginu vaikus ir svajoju apie šlovę (K. D. S. past. – juokiasi).

– Galbūt jau nuo vaikystės turėjote kūrybinių gabumų?

– Visi gabumai ateina vos mums gimus. Svarbu tiesiog juos atrasti ir puoselėti. Būdama vaikas „žaisdavau“ koncertus. Mėgdavau pasipuošti močiutės suknelėmis ir šokti. Mokykloje buvau keistuolė. Niekas iš manęs nesityčiojo ir neskriaudė, bet jaučiau, kad nesu iki galo pripažinta. Nelabai turėjau draugų, nemėgau šlietis prie kompanijų, o ir laiko tam per daug neturėjau. Lankiau Choreografijos skyrių Meno mokykloje. Pamenu, kad menas plačiąja prasme man teikė džiaugsmą. Ir šokis, ir teatras visada domino. Man patiko būti tarp vyresnių, nesunkiai rasdavau bendrą kalbą su meno žmonėmis.

O visko bendras vardiklis turbūt buvo ir bus scena. Ji užkrečiama ir nepagydoma. Man patiko jaudintis prieš pasirodymą, bet jutau, kad tą virpulį pavyksta tinkamai pažaboti. Yra tokia sparnuota frazė: jei gali nelipti ant scenos, tai geriau nelipk. Panašu, kad aš negalėjau nelipti.

– Kodėl pasirinkote studijuoti ne muzikos mokslus?

– Iš tikrųjų tiesiu taikymu patraukiau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Deja, ten man labai greitai buvo parodytos durys, tad, nusišluosčiusi ašaras, ėjau, kur priėmė. Mėgau gyvenimą Vilniaus senamiestyje, vaikiausi naujų patirčių. Čia sutikau būsimą savo vyrą. Kai sulaukėme dukros, nusprendėme, kad norisi namų arčiau gamtos. Baltoji Vokė dabar yra ta vieta, kurią vadiname namais. Automobiliu nuo Vokės iki Vilniaus – pusvalandis.

– Ką Jums reiškia muzika?

– Muzika man yra visas pasaulis. Per šitą filtrą aš matau, per jį perleidžiu visa, kas su manimi atsitinka. Tai – mano būdas kalbėti su pasauliu. Todėl esu jautri garsams, nemėgstu šaukti, vertinu muzikalumą, sklindantį iš kitų. Gaila, kad anksčiau neišmokau muzikinio rašto ir neįvaldžiau instrumento. Manau, tai dabar labiausiai kiša koją pradėti kurti pačiai. Bet turiu planų ir ambicijų. Norėčiau būti posakio „mokytis niekada nevėlu“ pavyzdys. Aš tiesiog labai myliu muziką.

– Kaip nutarėte dalyvauti muzikiniame projekte „X faktorius“?

– Tiesiog velniškai pasiilgau muzikos ir nežinojau, kur jos „gauti“. Tiesą pasakius, tada šmėkštelėjo anketa, juokais užpildžiau. Bet juokas – dalykas rimtas. „X Faktoriuje“ dalyvauju pirmą kartą. Prieš tai buvo tikrai daug įvairių muzikinių projektų: dainuojamosios poezijos, roko, ilgai karaliavo džiazas. Esu dalyvavusi TV projektuose ir anksčiau, tačiau padariau išvadą, kad televizija reikalauja labai daug atidumo ir gero žinojimo, ko nori ir kaip nori. Todėl šioje srityje laimę bandyti ypač jaunam nepatarčiau, nes reikalingas šioks toks stuburas. Dabar nebegalvoju, kad jei vienąkart nepavyko, tai nepavyks ir kitąkart. Viskas keičiasi.

– Kaip jaučiatės dainuodama tiesioginiame eteryje?

– Tiesioginis eteris yra nenutrūkstamas jaudulys nuo ankstyvo ryto iki nakties. Emocijos lydi kiekviename žingsnyje: nepasitikėjimas, baimė, atsakomybė, meilė, pyktis. Viskas sproginėja, o vargšas kūnelis negali net sriubos suvalgyti. O tada ta neįkainojama akimirka ant scenos. Laukimas žmonių veiduose ir nuostabus tikras džiaugsmas, jei viskas pavyksta. Pasaka. Būdama „X Faktoriaus“ dalimi, turiu puikią galimybę „pasimatuoti“ daugybę visiškai skirtingų kūrinių. Man viskas yra duota – reikia tik atvykti į studiją. Su mumis dirba šiltai ir nuoširdžiai bendraujanti milžiniška komanda. Tad projektas mano lūkesčius jau patenkino. Svarbiausias elementas dabar yra žiūrovas. Labai džiaugiuosi, kad yra mane palaikančiųjų. Aš labai jaučiu tą palaikymą, esu dėkinga ir nuoširdžiai myliu savo klausytoją.

– Ar savo ateitį siesite su muzika?

– Man jau beveik trisdešimt metų. Kad ir kaip stengiausi išgyvendinti muziką iš savo gyvenimo, ji visada grįžta. Kai pasižiūriu į save iš šalies, suvokiu, kad gyvenime jau turėjau labai stiprių apsisprendimų, išgyvenimų, kelionių, patirčių. Visa tai mane užaugino ir užgrūdino. Kad ir kokią dainą tektų dainuoti ant scenos, rasčiau atitikmenį savo prisiminimuose. Tai suteikia galios. Jaučiuosi susiformavusi ir pasiruošusi dalytis su žmonėmis viskuo, ką turiu. Šiandien matau muziką savo gyvenime ne kaip galimybę, bet kaip neišvengiamybę.

– Ar kiti šeimos nariai taip pat yra muzikalūs?

– O kaipgi. Mama Adrijana – nuostabi pianistė ir kūrėja, visiškai pametusi galvą dėl muzikos. Senelis Petras – chorinio dainavimo meistras. Mano tėtis kurį laiką mokėsi Juozo Gruodžio konservatorijoje dainavimo subtilybių, o jo tėtis buvo estradinės muzikos atstovas – grodavo Kauno „Metropolio“ restorane, o tai anais laikais buvo labai rimta. Ir čia tik dvi kartos. Įtariu, palandžiojusi giliau, rasčiau dar kokių įdomių faktų.

– Kaip dar leidžiate laisvalaikį?

– Su šeima mėgstame būti miške, čia laiką leidžiame įvairiai. Tai gali būti plaukiojimas baidarėmis, stovyklavimas arba tiesiog žygis. Mėgstu visus sezonus, todėl miškas mums atviras ištisus metus. Esame pakvaišę dėl kelionių ir bent kartą per metus kur nors išvykstame. Dabar jau kuris laikas svajojame apie Aziją. Mėgstu interjero dizainą, tad kartu su vyru „išradinėjame dviračius“: kuriame baldus, šviestuvus, moku siūti tipius (indėniškas palapines). O visą kitą laiką skiriu mažyliams – 3,5 metų Upei ir pusantrų Pranukui.

– Kaip visur suspėjate?

– Mano vaikai – visai dar mažyliai, kuriems reikia nuolatinės nesibaigiančios meilės ir dėmesio. Laiką paskirstyti labai sunku. Bet suprantu, kad jei dar metus neišeisiu iš namų, galiu tapti liūdna mama, o tokia būti aš nenoriu. Tad, kai atsiranda situacija, atsiranda ir jos sprendimai. Šeimoje esame labai artimi, dažnai man gelbsti vyras, o ir vaikų seneliai visada yra pasiruošę „atlaikyti frontą“. Nesu smulkmeniška, vaikus auginame spartietiškai, kaip sako mano mama. Tikrai nepuolu į paniką, jei ant stalo negaruoja pietūs, dvi dienas iš eilės kriauklėje „liūdi“ neplauti indai, o vaiko pirštinė viena žalia, kita – raudona. Neneigsiu, mane tai erzina, bet mokausi valdytis, atskirti reikšmingus dalykus nuo nereikšmingų ir susidėlioti prioritetus.

– Ar nepasiilgstate Jonavos –  nedidelio, bet jaukaus miesto? Galbūt žadate grįžti?

– Anksčiau apie grįžimą nebūčiau net pagalvojusi, tačiau dabar man patinka maži miesteliai. Čia viskas atrodo paprasčiau ir jaukiau. Jei kažkaip susiklostytų gyvenimo situacija – kodėl gi ne? Nesvarbu, kur esi, kol būni kartu su šeima. Į Jonavą visada smagu atvažiuoti. Čia gyvena mano mama ir seneliai,  dėdė ir pusseserės bei pusbroliai. O kartais, žiūrėk, ir su klasės draugais pasimatai. Smagu išvysti visus, kuriuos sutikau savo kelyje. Gal drąsu taip teigti, bet aš neturiu priešų.

– Pasidalykite savo ateities planais.

– Mano vyras su manimi pasidalijo tokia išmintimi: praeities jau nėra, o ateities dar nėra. Kiekvieną kartą, kai pagaunu save kurdama ateities planus, prisimenu šiuos žodžius ir stengiuosi sau nenurodyti konkrečių planų. To noriu palinkėti kiekvienam.

 

KOMENTARAI