Mokytojo profesija: pašaukimas ar gyvenimo būdas?Mokytoja D. Černiauskienė džiaugiasi šauniais „Neries“ pagrindinės mokyklos mokiniais. „Neries“ pagrindinės mokyklos archyvo nuotr.

Mokytojo profesija: pašaukimas ar gyvenimo būdas?

Vakar, spalio 5-oji, buvo ypač svarbi diena šalies mokyklų pedagogams. Tarptautinę mokytojų dieną skambėjo šventiniai sveikinimai, jiems įteikta daug gražių gėlių. Ir nenuostabu – mokytojas nusipelno išskirtinio dėmesio. Juk kiekvienam teko ar dar tenka keliauti jų nutiestu tiesos ir pažinimo keliu. Šventės išvakarėse pakalbinome keletą šios profesijos atstovų.

Gėlių gatvės kieme – geležinio rojaus kampelis
Dosnūs jonaviečiai padovanojo upę kraujo
Jonavos miestas ir sporto arena – geriausių sporto projektų rinkimuose

Įsimylėjo darbą

Anglų kalbos mokytoja Danguolė Černiauskienė džiaugiasi, kad „Neries“ pagrindinėje mokykloje ją supa puikūs pedagogai ir labai šaunūs mokiniai. „Mokytoja dirbu nuo 1984 metų, kai baigiau Vilniaus universitetą, gavau paskyrimą dirbti Vilkijoje, o vėliau įsidarbinau Jonavoje. Kai pati dar mokiausi mokykloje, minčių, kad būsiu mokytoja, nebuvo kilę. Netgi besimokydama universitete dar ilgokai svarsčiau, bet nuvykusi į pirmą darbovietę Vilkijoje, paprasčiausiai įsimylėjau šį darbą. O meilė „Neries“ pagrindinėje mokykloje dar labiau sustiprėjo“, – pasakojo pedagogė.

Jos žodžiais, mokytojo profesija – tai jausmas, kai eini į mokyklą su šypsena veide, darbą atlieki su džiaugsmu, kai tu myli vaikus ir vaikai myli tave. „Mokytojas turi būti šiuolaikiškas, žiūrėti į mokinius kaip į asmenybes, tobulėti, būti pasitempęs ir puikus savo dalyko žinovas. Taip pat mokyti gyvenimiškų vertybių, suteikti pagalbą, padėti įvairiose sunkiose situacijose – jis turi būti visapusiška asmenybė“, – pabrėžė D. Černiauskienė.

Pašnekovės teigimu, pedagogo profesija nelengva. „Tai ne tik darbas, tai – gyvenimo būdas. Su mokiniais praleidi didžiąją savo gyvenimo dalį, netgi mūsų šeimos nukenčia, nes su auklėtiniais, mokiniais praktiškai būname nuolatos. Pripranti prie jų, susigyveni, vėliau sunku ir atsisveikinti“, – kalbėjo ji.

Savo kolegoms pedagogė linki meilės mokiniams ir sau, nenustoti  tobulėti ir niekada nenuleisti rankų.

Pasak J. Sedleckienės, mokytojas turi suvokti vaiko patirtis. Asm. albumo nuotr.

Tarpusavio ryšys

Jonavos Senamiesčio gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Jolanta Sedleckienė jau 23 metus dirba pedagoginį darbą. „Tai įvairių patirčių, pokyčių metai. Ką supratau? Noriu turėti jėgų gerai atlikti savo darbą, išsaugoti tikrą ryšį su mokiniais. Nenoriu būti tik su savo tiesa. Noriu, kad mano mintis, pasakyta lietuvių kalbos pamokoje, būtų gimnazistų tęsiama, paneigta, tikslinama ir išplėtota. Noriu, kad jie mąstytų, lavintų kalbą“, – mintimis dalijosi pedagogė.

Anot J. Sedleckienės, lietuvių kalbos pamoka nėra labai populiari ir mėgstama. Dažnai mokinius užklumpa abejonės: nesugebu, nemoku, sunku. Todėl pedagogė stengiasi padėti, parodyti kryptį, primena, kad,  siekdami rezultato, turi mokytis visi kartu. Džiaugiasi, kai jiems pasiseka.

Jos žodžiais, šių dienų mokytojas turi suvokti vaiko patirtį, emocijas, keistis taip, kaip kinta jį supanti aplinka, tikėti savo darbo prasme. „Mokytojo profesija – nei pašaukimas, nei gyvenimo būdas. Tai darbas: pasirengimas pamokoms, kontrolinių darbų taisymas, nuolatinis tobulėjimas ir bendravimas“, – teigė pašnekovė.

Ketvirtų klasių mokiniai kasmet Senamiesčio gimnazijoje surengia įspūdingą šventę. „Ne tik abiturientų auklėtojos būna maloniai nustebintos, visa gimnazijos bendruomenė sulaukia staigmenų, koncerto, gražių, nuoširdžių buvusių ir esamų mokinių sveikinimų. Man Mokytojų diena primena, koks svarbus tarpusavio žmogiškasis ryšys“, – sakė ji.

V. Šimonytė: „Dabar eina 28-ieji mano darbo su pradinukais metai.“ Asmeninio albumo nuotr.

Meilė ir pagarba 

Jonavos pradinės mokyklos mokytojos Valdonės Šimonytės teigimu, mokytojas – suaugęs žmogus, esantis tarp vaikų tam, kad perduotų jiems geriausia, ką turi savyje. Todėl ir kiekviename mokinyje lieka dalelė mokytojo proto, jausmų, netgi veiksmų. „Savo gyvenime sutikau labai daug gerų mokytojų, apie kuriuos sakoma – dirba iš pašaukimo. Matydama tuos gražius pavyzdžius, galėčiau teigti, jog tikras Mokytojas – tai pašaukimas. Nesinorėtų, kad jo darbas taptų gyvenimo būdu. Tegul lieka laiko gyventi sau, džiaugtis šeima, skirti dėmesio savo vaikams“, – kalbėjo pradinių klasių mokytoja.

Pasak pedagogės, mokykloje ji „augo“ nuo gimimo, kadangi mama taip pat buvo mokytoja.  „Dabar eina 28-ieji mano darbo su pradinukais metai. Kartu mokytasi, draugauta ir išlydėta per pusantro šimto mokinių. Kas ketverius metus didžiulę pėdą su visų mano buvusių mokinių vardais pakabinu ant klasės durų. Mes, mokytojai, mokome, kad išlydėtume, o išlydime, kad lauktume“, – gražių žodžių negailėjo ji.

Pašnekovės supratimu, meilė ir pagarba mokiniams, teisingumas, nuolatinis mokymasis ir noras keistis – tokios vertybės turėtų būti svarbios bet kurio laikmečio mokytojui. Nėra paslapties į sėkmę. Sėkmė yra pasiruošimo, sunkaus darbo ir mokymosi iš klaidų rezultatas.

Jau ne pirmi metai, kai Jonavos pradinėje mokykloje Mokytojų diena – išskirtinė šventė. „Mus klasėje keičia tėvai. Tai – netradicinės ir labai įdomios pamokos vaikams apie profesijas, pomėgius. Mokytojos su smalsumu stebi tėvų vedamas pamokas, išklauso mažųjų mokinukų koncertą“, – pasakojo pedagogė.

Prie Jeronimo Ralio skulptūros – A. Petrauskaitė su savo auklėtiniais.

Mokyti ir mokytis

Jonavos Jeronimo Ralio gimnazijos matematikos mokytojai Audronei Petrauskaitei pedagogo darbas buvo pašaukimas, o dabar jau tapo ir gyvenimo būdu. „Juk mokytojai metus dažniausiai skaičiuoja nuo rugsėjo iki rugsėjo. Šiemet man tai jau 34-asis rugsėjis. Ir kaip aš tiek metų tveriu mokykloje, kartais ir pati nesuprantu. Kažkada bandžiau skaičiuoti, kiek mokinių išleidau, bet 20-aisiais darbo metais nutariau nebesivarginti. Vis tiek tikslaus skaičiaus negausiu. O mokinių per tuos metus pasitaikė visokių, bet jie visi buvo geri. Nė vienas vaikas nenori būti blogas, tik kartais jo elgesys būna ne visai tinkamas“, – teigė mokytoja.

Jos nuomone, mokytojas – tai mokinio patarėjas, kolega, o kartais ir  giežtas „žandaras“, priklausomai nuo to, iš kokios aplinkos ateina į mokyklą. „Juk ne laikas formuoti 15 metų žmogui atsakomybės, nuoseklumo, padorumo, pareigos jausmus. Mokytojas gali tik koreguoti vaiko savybes ir tai ne drastiškai, o nežymiai. Mes su gimnazistais dabar bendraujame tik ketverius metus po penkias šešias valandas per dieną, o  kitas laikas lieka tėvams, visuomenei, draugams. Apskritai mokytojo pareiga – mokyti, o mokinio – mokytis. Ir kai šie žmonės nuoširdžiai atlieka savo pareigas, rezultatas būna puikus“, – mintimis dalijosi A. Petrauskaitė.

Mokytoja džiaugiasi, kad per profesinę šventę gimnazistai organizuoja įvairius renginius – pasveikinimus, koncertus, atrakcijas. „Tai puiku, bet geriausia dovana mokytojui – nuoširdus, pagal savo jėgas ir gebėjimus mokinių darbas, pastangos tobulėti, bandyti įveikti tai, ko nesuprato, nesuvokė“, – akcentavo gimnazijos atstovė.

G. Švėgždė šiemet pasitiko 35-ąjį rugsėjį.

35-asis rugsėjis

Jonavos „Lietavos“ pagrindinės mokyklos direktorės pavaduotojos ugdymui Gražinos Švėgždės nuomone, mokytojo profesija reikalauja išskirtinio pašaukimo, dirbti pedagogu reikia norėti. „Šių dienų mokytojas turi rasti bendrą kalbą su jaunais žmonėmis, gebėti juos motyvuoti ir sudominti, būti teisingas. Jis pats privalo mokytis visą gyvenimą, kad būtų įdomus, profesionalus, nenuobodus“, – teigė ji.

Mokytojų dienos proga „Lietavos“ pagrindinės mokyklos mokiniai kasmet sugalvoja malonių staigmenų. Iš ryto mokytojai pasitinkami su gėlėmis, skambančia „gyva“ muzika, sveikinimais. Dešimtokai tampa jaunaisiais mokytojais, praveda kelias pamokas, o po jų vyksta šventinis renginys. „Sulaukiu daug sveikinimų iš savo buvusių ir esamų mokinių, kolegų, draugų. Man tai – profesinė šventė, o ruduo – gražiausias ir mėgstamiausias metų laikas. Šiais metais mokykloje pasitikau 35-ąjį rugsėjį, o mokykla –  jubiliejinį – 80-ąjį“, – teigė G. Švėgždė.

 

KOMENTARAI