Močiutėms pirmasis blynas saulėje neprisviloSalėje atsiliepusios keturios Onos pasveikintos mielu žodžiu ir lauko gėlių puokštelėmis. Autoriaus nuotr.

Močiutėms pirmasis blynas saulėje neprisvilo

Prabėgusį šeštadienį Jonavos kultūros centre nuaidėjo pirmąkart sukviesta Močiučių šventė. Jos iniciatoriai socialinių mokslų daktarė Valentina Šereikienė bei Labdaros ir paramos fondas „Močiutės pastogė“ pagrindiniu šventės tikslu įvardijo bendruomeniškumo ugdymą, o į šį tikslą vedė keli keliai – vidurvasaris, ką tik nutolusios Oninės, pagaliau derliaus nuėmimo pradžia, tradiciškai atnešanti į namus šviežios duonos kvapą.

„Maisto bankas“ kviečia dalyvauti akcijoje
Kaip vertinate daržovių, uogų, grybų kainas?
Neįgaliesiems linkėjo vilties ir bendravimo

Dainos kvepėjo bijūnais

Renginio vedėjos kultūrnešės Janina Noreikaitė ir Vilma Praškevičienė gausiai susirinkusioms močiutėms ir jų atžaloms priminė, kad Lenkijoje, Prancūzijoje ir kitose šalyse jau daugiau nei 30 metų pažymima Močiutės diena. Mes, deja, dar neturime tokios tradicijos, tačiau niekas nedraudžia visuomeninei organizacijai ar bendruomenei pagerbti mūsų vaikaičiams itin svarbius asmenis – močiutes, „babytes“, seneles, kurios neretai šeimose atlieka neantraeilius  vaidmenis.

Močiutės šventėje scena plačiausiai atsivėrė anūkams. Čia savo dainomis susirinkusiuosius stebino jau gerai žinoma atlikėja jonavietė Saulė, darnus mamos Joanos sūnų – Aisčio, Igno, Tauro ir Naglio kvartetas, Justino Vareikio progimnazijos mokytojos Raimondos pastangos kilstelėti savo ugdytinių pasirodymą iki meninio lygio, kampe sutūpusių paslaptingųjų kaukučių dainelės. Ne paslaptis, kad daugiausia močiučių turbūt galima aptikti „Bočių“ kolektyve. Jos kartu su seneliais padainavo ne vieną širdis guodžiančią, bijūnų kvapą iš savo darželių atnešančią dainą. Čia pat pasirodė ir Užusalių kultūros centro rusiškus romansus dainuojantis ansamblis „Ivuška“, jį lydintys gitaristai. Tad anūkai turėjo progos išgirsti  savo senelių vaikystėje populiarias lyrines dainas, susipažinti su kaimyninės tautos kultūra.

Viena iš idėjos kurstytojų ir šventės iniciatorių – B. Domeikienė.

Onučių nebus per daug

Ona – anot patarlės, duonos ponia. Ji dažniausiai būna ir gera žmona, aptepanti duoną su smetona. Duonos reikšmę šeimoje priminė paprotiniai pasakojimai, Slavų klubo atstovės šventės dalyviams padovanotas karvojus, „Močiutės pastogės“ fondo pirmininkės Bronės Domeikienės dalijamas armėniškas lavašas. Nestigo vėl dainuojamų dainelių savo močiutėms, kaukučių – tų gerųjų namų dvasių, gyvenančių pastogėje, šėlsmo, o literatė, taip pat garbi močiutė Nijolė Smolina paskaitė savo eilių, bylojančių gamtos ir žmogaus brandą, pasidalijo prisiminimais apie savo krašte švenčiamas Onines. Žodį tarė ir žinoma pedagogė Feliksa Žentelienė, padovanojusi šaunioms vedančiosioms savo istorinės publicistikos knygų „Vainikas bendraamžiams“. „Žinote, žiūrėdama į jus, aš jau netveriu, noriu sulaukti senatvės“, – palydėjusi močiutes šiltu žvilgsniu, šiuo momentu paatviravo viena iš kaukučių.

Jau kelios dienos po Šv. Onos, bet nutarta pasveikinti šiuo gražiu vardu pakrikštytas jonavietes. Šių salėje atsirado keturios. Visos kantrios ir malonios, besišypsančios ir pasipuošusios kaip tikros ponios. Visoms atiteko dailios puokštelės su lauko gėlytėmis. Paklaustos, ar džiaugiasi savo senoviniu vardu, džiugiai atsakė „taip“, o viena iš jų – Ona Kraješienė, palinkėjo, kad šiandien tėvai savo dukrytėms dažniau patikėtų šį nepaprastą, biblinius laikus menantį vardą.

Ne vien lopšinės

Močiutės rūpesčiai – ne vien lopšinių dainavimas. Jos ir mezga, ir siuvinėja, ir kepa blynus, neretai tobulina savo vidinį pasaulį, keičia mus supančią aplinką. Todėl ir jonaviečių šventėje išvydome įdomių senolių portretų, megztų užburiančio grožio lėlyčių, o skudurinės Onutės kampelis kvietė prisiminti šią kadaise skaitytos pasakos heroję, dar kartą aplankyti jos namus. Beje, šioje ekspozicijoje labiausiai akį traukė Ruklos kultūrnešės Vilmos gamintos ir išsaugotos lėlės, tapusios turbūt jos šeimos narėmis. O kas galėjo pagalvoti, kad dabar močiutės ne tik lanko universitetus, plečia savo akiratį, bet ir domisi meno terapija, piešia mandalas? Šie rytietiškos kūrybos pavyzdžiai, įsiterpę mezginių, nėrinių ekspozicijoje, priminė, kad mūsų „babytės“ – šviesios ir buityje neužsidarančios asmenybės.

Šventės pabaigoje visi vaišinosi namine gira, močiučių pyragais, o rankdarbių mėgėjos domėjosi, kaip galima jau grumbančiomis rankomis sukurti tokių nepaprastų nertinių. Galbūt reikės suburti dar vieną bendruomeniškumo akcentą – močiučių klubą? Atrodo, Jonavoje jo lankytojų nestigtų.

Šventės pabaigoje ne vienas paragavo močiučių vaišių.

KOMENTARAI