Mintys ir pasvarstymai Joninių išvakarėseStanislovas. K. Putelio nuotr.

Mintys ir pasvarstymai Joninių išvakarėse

„Klausk lino žiedo, klausk lino žiedo, gal žino, kiek tu nutolus, kiek tu arti ir graži man...“, – kadaise rašė poetas apie tėviškę. O mes, laukdami paparčio žiedo pražydėjimo, nutarėme paklausti jonaviečių apie savo miesto grožį, jo švenčių atspindžius mūsų vasarvidžio ritmu plakančiose širdyse. Kai kurie atsakymai stebino, kai kurie džiugino, kai kurie leido suprasti, kad patys kuriame savo aplinką, trokštame gražinti miestą.

„Lyderių klubas“ – asmeninio tobulėjimo galimybės
Jonavos rajono mokyklas vienija meilė sportui
Žmogus-orkestras siekė rekordo

Stanislovas: „Jonavoje – nuo vaikystės. Miestas labai pasikeitė, pagražėjo. Nieko blogo sakyti nenoriu. O apie miestiečių gerovę, jų laisvalaikį tesprendžia valdžia. Dabar dažnai sakoma, kad kiekviena valdžia galvoja tik apie save. Linkėčiau, kad Jonavoje taip neatsitiktų.“

Stefanija Pipirienė: „Tiek tų pasikeitimų senų jonaviečių akyse, kad sunku visus ir prisiminti.  Mudu su Antanu jau įžengėme į devintą dešimtmetį, tad stebimės neatsistebime, kaip keičiasi mūsų gatvės, aikštės, namai. Keista, mes senstame, o miestas, rodos, jaunėja. Mes nesigailime, kad negyvename kur nors kitur, didmiestyje ar kurorte. Jonavoj – viskas vietoje, ranka pasiekiama, surandama, nereikia net važinėti.

Galbūt kai kas ir trikdo, erzina, bet tai – smulkmenos. Žiūrėkite, kiek Vilniuje problemų. Kiekviena karta sprendžia savo bėdas.“

Aurelija, studentė: „Štai prisikroviau į maišelį knygų, einu iš bibliotekos. Esu universiteto studentė, studijuoju anglų ir švedų kalbas, tai ir mano lektūra ganėtinai rimta – Camus, Coelho kūriniai. Šitų knygų lengvai negausi net sostinėje, o čia – laisvai. Jonaviečius studentus tai, be abejo, labai džiugina. Apskritai mūsų biblioteka labai pasikeitusi, traukia  šiuolaikinėmis erdvėmis.

Ko trūksta artėjant Joninėms? Galbūt rimties, susikaupimo. Juk vasaros saulėgrįža, paparčio žiedas – visa tai atrodo gana mistiškai ir nuteikia dvasingiems apmąstymams. Senolių tradicijų negalima keisti šiuolaikiniais ritmais, kažkokiais pseudopramoginiais užsiėmimais. Laukčiau daugiau jaunimo veiklos, iniciatyvų, diskusinio tono.“

Irena Misikonienė: „Gražiname tą Jonavą, ir ne tik ją. Antai kitą mėnesį Žeimiuose statys stogastulpį, kurį ką tik išdrožė mūsų garsioji  medžio skulptorė Janina Listvina. Buvau šio jos kruopštaus darbo liudininkė, mačiau, kaip moters rankose prabyla medis.

Daug šviesos, bendravimo džiaugsmo pasisemiu iš mugių. Gaila, Joninių mugėje jau antrą kartą nedalyvausiu. Per brangu. Galėčiau kokį nors savo darbelį, pavyzdžiui, nertą skrybėlę, iškeisti į medaus stiklainėlį, bet be jokios nuolaidos senjorams išsipirkti prekiavimo stalelį – per didelė prabanga. Norėtųsi, kad į vietos tautodailę nežiūrėtų kaip į kažkokį  verslą.

Dabar einu iš turgaus. Atspėkite, ką krepšyje nešuosi. Pieno butelį iš ūkininko, dar šį bei tą. O išleidau septynis eurus. Uogų seniai nebeperku. Anksčiau gaudavau 700 litų pensijos, bet jaučiausi kur kas oriau. Šiandien lieka tik pienui ir košėms.“

Bronius Vajevuckas: „Jonavoje gyvenu nuo 1964 metų. Apie šį miestą kiekvienas turi savo nuomonę. Man čia patinka, mat esu jau pripratęs, vietinis.

Nemažai pas mus suolelių. Galėtų būti dar daugiau, patogesnių. Kartais erzina varnos. Atrodo, per daug priviso. Pušynėliuose prie Joninių slėnio – kranksinčios kolonijos. Tampo iš šiukšliadėžių maišelius, ieško maisto likučių. O galėtume, rodos, susitarti: jonaviečiai, gyvenkime švariau, be varnų ir šunelių išmatų.“

 

Melanija Jaskūnienė: „Esu kilusi iš Kėdainių, tai galiu palyginti šiuos miestus. Man labiau patinka Jonavoj, čia daugiau erdvės, žalumos. Jau trejetą metų vaikštau be jokių darbinių įsipareigojimų, išskyrus Trečiojo amžiaus universitetą. Taip, pagirti Jonų sostinę galima, bet norėtųsi, kad neužmigtume ant laurų. Turime negražių reiškinių, kuriuos laiku reikia pastebėti ir stabdyti jų plitimą, nesiguodžiant, kad viduryje dienos dar neplėšia. Pavyzdžiui, niekur taip bjauriai jaunimas nesikeikia, kaip Jonavoje. Ypač merginos, paauglės. Šios, eidamos į mokyklą ar iš jos grįždamos, nesivaržo net elektroninę cigaretę užsitraukti. Kai kuriose miesto vietose po šešių valandų vakaro net nejauku vaikščioti. Neseniai smarkaujančių paauglių būrelis užpuolė ir mano vyrą. Tada pagalvoji: kur policija, kur jos rėmėjai, kažkokie tvarkdariai?

Arba štai dviratininkai. Lekia didžiausiu greičiu, lyg kokie kaskadininkai. Čia pat bidzena didžiausi šunys be antsnukių. „Jie nieko nedaro“, – patikina keturkojų šeimininkai. Kažkoks absurdo teatras. Nereikia net misterijų.“

 

Arvidas Šimulis: „Joninių scenoje norėtųsi sulaukti geresnių atlikėjų, tikrų profesionalų. Tų, kurie atveža gražų nusiteikimą, o ne kažkokius „bumčikus“ kaip paauglio kuprinėje. O šiaip miestas tvarkomas, rajono vadovai jauni, bet randa gerus, tiksliau, optimalius problemų sprendimus, turi aiškią viziją. Nesame šalyje autsaideriai, nenuskambame su kažkokiomis „aferomis“, tai ir gerai.

Kas benutiktų, šiandien tikrai žinome, kad Joninės įvyks, laužas degs, driokstelės ir fejerverkai. Juk sinoptikai pranašauja lietų.“

 

Kristina Grauč-Korolkovė: „Batutų daugiau reikia! Eini per miestą su vaikeliu, dairaisi, kur čia pažaisti, deja, nieko nesimato. Pasilinksmini tik per miesto šventes.

Reikėtų daugiau ir muzikos. Ne tik mažiukams, bet ir paaugliams. Žiūrėkite, kokia įdomi buvo Gatvės muzikos diena. Bet tokia – kartą metuose. O kur, pavyzdžiui, Gatvės teatro diena ar kokia nors Stalo žaidimų diena? Tokios šventės pritrauktų daugiau vaikų į meninio ugdymo būrelius, skatintų bendravimą, tarpusavio supratimą, o ne patyčias.“

Jūratė Simonavičienė, Laima Sekrienė: „Ne, misterijos tikrai reikia. Jonava – vienintelis miestas, kuris ją turi. Reikia kaip lietaus. Dabar debesys tradiciškai jau renkasi, žiūrėk, prapliups, o be misterijos Joninės – paprasta miesto šventė. Su savo muzikėlėmis, dainomis, atsibodusiais fejerverkais, kurie į orą išmeta tūkstančius eurų. O kad Jonavoje įvyktų tikras, ne fejerverkinis proveržis, atveskime daugiau vaikų į meno mokyklą. Ją turime čia pat, juk bus priimami bet kokio amžiaus vaikai, net tėvai ir seneliai. Sumažės nusikalstamumo rodikliai, augs geresnė, jautresnė jonaviečių karta.“

 

Irena ir Henrikas Januškevičiai: „Džiugu, kad girti nesivolioja pakampėse.  Žiūrėk, anksčiau, būdavo, dienos viduryje jau „ilsisi“ ant suolo. Gal tai ne tik ministrų, bet ir vietos valdžios, policijos nuopelnas?

O jeigu leistų paprašyti paparčio žiedo… Prašytume gal daugiau gražių sporto varžybų, ne vien jaunimui. Juk ir senoliai gali įmesti kamuolį į krepšį, įspirti į vartus. Stinga, rodos, ir kažkokio sveikuolių sąjūdžio, bendraminčių bendravimo. Kadaise lyg ir buvo, bet išsisklaidė.“

KOMENTARAI