Metalas darbštaus vyro rankose virsta meno kūriniaisAsmeninio albumo nuotr.

Metalas darbštaus vyro rankose virsta meno kūriniais

Jonavietis Kęstutis Vetlovas specialiai kalvystės meno nesimokė, tačiau jo rankos sukuria išties dailius gaminius. Vyras sutiko pasidalyti tokios veiklos ypatumais.

25 metai puoselėjant akordeono talentus
J. Roličienė: “Tikiuosi užauginti svajonių chorą”
Paskirtas naujas koncerno „Achemos grupė“ vadovas

– Kas pastūmėjo susidomėti kalvystės amatu?

Jau senokai pajutau, kad norėčiau išmokti kažką panašaus. Taigi aš – savamokslis. Mačiau, kaip dirba kalviai. Internete domėjausi, stebėjau. Mano įgyta specialybė – suvirintojas, o čia yra visko – ir suvirinimas, ir metalo sukimas, ir grūdinimas, ir kaitinimas.

– Kiek laiko mokėtės šių visų gudrybių?

Net nežinau. Tiesiog dariau tol, kol pradėjo sektis. Pirmą kūrinį baigiau gal tik po mėnesio ar po dviejų.

– Šis darbas – pavojingas. Ar niekada nenukentėjote?

Taip, iš tiesų reikia laikytis visų saugos priemonių, nes naudoju įvairius įrankius. Be to, ir temperatūra didelė. Žinoma, visko pasitaiko, bet didelių sužalojimų nepatyriau. Visada konstruoju su specialiomis priemonėmis, dėviu pirštines ir visa, kas reikalinga. 

– Anksčiau dirbote „Achemoje“. Kodėl nusprendėte išeiti?

Turiu suvirintojo sertifikatus, dirbti ten patiko, o palikau šią darbovietę tik dėl per mažo atlyginimo. Kai grįždavau namo, dar triūsdavau garaže prie savo gaminių. O dabar dirbu pats vienas sau.

– Ar šeima palaikė tokį sprendimą?

Žmona visada palaiko bet kokiu momentu. Draugų nuomonės įvairios: vieni už, kiti sako, kad galbūt reikia „valdiško“ darbo. Tačiau aš šiuo metu esu labai laimingas, užsiimu tuo, kuo norėjau ilgą laiką.

– Kaip prabėga Jūsų diena?

Kitų pomėgių nelabai turiu, todėl tik kalvystei „atsiduodu“. Suplanuoju dieną, sakykim, šiandien dirbsiu tiek laiko, reikia padaryti tiek ir tiek, kitą dieną – vėl kitaip. Nesu prisirišęs ištisai, juk reikia išvažiuoti, su šeima pabūti.

– Gaminate tai, ko prašo klientai, ar tik pats kuriate?

– Dažniausiai žmonės ateina ir pasako: „Norėčiau tokio ir tokio daikto“. Tada aš jam patariu, kaip galėtų atrodyti tas gaminys, padarau maketą. Kartais žmonių vizijos būna beribės, pasakau, kad negalėsiu to išpildyti, tada deriname, tariamės. Mano darbai – vienetiniai, niekada negaminu tokio paties kitam žmogui. Jei esu jau sukonstravęs kažką panašaus, vis tiek ką nors sugalvoju, kad nebūtų lygiai toks pat.

– Ko dažniausiai Jūsų klausia?

Reikia pripažinti, kad daugelisžmoniųšiandien, deja, sunkokai verčiasi ir ne patiems būtiniausiems daiktams negali skirti savo lėšų, nors galbūt labai jiems patiktų vienokie ar kitokie daiktai. Mano gaminiai labiau tinka prie nuosavų namų, soduose. Dažniausiai klausia, kiek užtruktų ir kiek kainuotų. Atsakau, kad viskas priklauso nuo daikto. Tarkim, jei darau stovą vynui ar šampanui, užtrunku maždaug dieną. Jei gaminu šašlykinę, galiu darbuotis savaitę ar dvi. O kaina priklauso nuo daikto dydžio ir panaudotų medžiagų.

– Iš ko semiatės įkvėpimo?

Negaliu atsakyti. Tiesiog pats prisigalvoju, kartais žvilgteliu į internetą. Vizijos juda į priekį – bedirbant šauna į galvą nauja mintis – taip ir atsiranda idėjų.

– Koks Jums yra pats įsimintiniausias dirbinys?

Kaunietė keramikė buvo užsakiusi lėkštes padaryti, tiksliau pusę lėkštės iš metalo, o ji kitą pusę – iš keramikos. Užsakovė nenorėjo, kad aš jas nudailinčiau ar dažyčiau. Atvirkščiai, ji norėjo, kad atrodytų labiau surūdijusios. Dar ši menininkė prašė, kad padaryčiau vandens balą ir gervės kojas, atseit ji toje baloje stovėtų, o patį paukštį atvežė pagaminusi iš keramikos. Vėliau šį darbą eksponavo parodoje.

–  Ką esate pagaminęs savo namams papuošti?

Mano žmona sako, kad kalvystės gaminiai prie mūsų namų netinka. Bet neseniai sukonstravau toršerą su vynuogių kekėmis, pirkau tik gaubtą ir laidus, vis kita pats padariau. Šis kūrinys tiko ir juo džiaugėsi. Tai vienintelis gaminys namuose.

– Ko palinkėtumėte tiems, kurie galbūt irgi norėtų išmokti dirbti su metalu?

Manau, kad nereikėtų skubėti pirkti įrankių ir negriebti iš karto daryti. Pirmiausia reikėtų nueiti kažkur ir stebėti, kaip tai atliekama, galbūt pačiam paprašius meistro šiek tiek išmėginti, kad šis galėtų padėti, paaiškinti. Pradžioje turbūt ne pro šalį pasisemti tos vadinamosios išminties, o vėliau, jei patiks širdyje, jau galima daryti ir džiaugtis savo gaminiu.

– Ačiū už pokalbį.

Aivaras RAGUCKAS, „Naujienų“ praktikantas

KOMENTARAI