Mergina, kurianti grožį ant kūno – chna tatuiruotesAsmeninio albumo nuotr.

Mergina, kurianti grožį ant kūno – chna tatuiruotes

Jonavietė Deimantė Praškevičiūtė turi neeilinį pomėgį – ant rankų ir kitų kūno vietų piešia laikinąsias chna tatuiruotes. Apie šią kūrybą skaitytojams siūlome pokalbį su šia talentinga mergina.

Garsus ūkininkas pieną perka parduotuvėje
Ugniagesiai vieni kitiems linki sausų žarnų
Medžių kolekcionieriaus svajonė – užauginti išskirtinius augalus

– Kaip susižavėjote šiuo menu?

– Kadangi nemoku nusėdėti vietoje nieko neveikdama, todėl dažnai į ranką patenka rašiklis ir šalia pasitaikęs popierius – sąsiuvinis. Mokyklos laikais pamoka, per kurią tekdavo daugiausiai klausyti, buvo lietuvių kalba, todėl, jai ruošdamasi, išsitraukdavau ir papildomą užrašų knygutę, skirtą užimti rankoms. Paduoti pripaišytą sąsiuvinį mokytojai būdavo gėda. Internete pradėjau ieškoti įvairių augalinių raštų, kaip galėčiau papuošti paraštes, – taip aptikau mehndi (tikrasis piešimo su chna dažais ant kūno pavadinimas) raštus. Po truputį mokykliniame suole mėlyno rašalo parkeriu lavinau savo vaizduotę, o namie toliau domėjausi šiuo piešimo būdu, dažais ir jų gamyba. Pirmieji mano piešinių eskizai ir buvo per pamokas pripieštos užrašų knygelės.

– Papasakokite apie chna tatuiruotes.

– Chna dažais piešiama nuo senų senovės. Pirmieji pėdsakai randami senovės Egipte, kur rasta mumija, kurios galva ir kojos išteptos šio augalo mase. Manoma, kad iš Egipto chna augalas vėliau nukeliavo į Indiją, kitas rytų šalis. Tatuiruotes daugiausiai piešdavo apsaugai ar linkėjimams. Jos piešiamos norint pasipuošti gimtadieniams, šventėms, gimus mažyliui ar prieš gimdymą. Turbūt geriausiai žinomas mehndi naudojimas yra prieš vestuves. Jaunosios rankos tris dienos iki vestuvių būna papuošiamos per mergvakarį. Susirinkusios visos giminės merginos ir moterys raštais ant kojų ir rankų linki jaunajai sveikatos, meilės, darnos, Dievo palaimos. Taip išpiešti jaunąją menininkui trunką keletą valandų, todėl Indijoje tai daro iš karto kelios moterys. Dažniausiai raštai susideda iš augalinių motyvų, gėlių, paukščių, kurie simbolizuoja grožį, meilę, harmoniją, moteriškumą.

– Iš kur gaunate priemonių tokioms tatuiruotėms?

– Gyvenime mąstau taip: jei tai yra pagaminta, vadinasi, galiu tai pasidaryti ir pati. Taip nutiko ir su chna dažais. Lietuvoje labai sunku rasti geros kokybės chna miltelių, todėl, susidomėjusi dažų gamyba, pirkau chna miltelius plaukams, vėliau bandžiau miltelius pirkti iš internetinės parduotuvės, bet ir ten kokybe nusivyliau. Vėliau suradau meistrę Anglijoje, kuri pati maišo dažus ir parduoda miltelius bei kitus ingredientus. Draugė, grįždama iš studijų,  parvežė pirmąjį mano 100 g tikrų, piešimui ant kūno skirtų chna miltelių ir tos meistrės pagamintų dažų. Džiaugiausi jų  kokybe – supratau, kad radau tai, ko ieškojau kelerius metus. Suvokiau, kad dabar prasidės mano, kaip tikros chna meistrės kelias.

Internete yra labai daug informacijos apie kenksmingus dažus, kuriais piešiami ant kūnų chna raštai. Todėl, suradusi šį piešimo būdą, pažadėjau sau nenuodyti žmonių pirktiniais dažais, o kitiems piešti tik tada, kai tatuiruotes pradėsiu darytis pati. Naudodamasi proga, noriu perspėti laikraščio skaitytojus, kad juodi chna dažai neegzistuoja! Todėl, piešdamiesi juodas tatuiruotes, rizikuojate savo sveikata, nes juose esančios toksinės medžiagos po truputėlį kaupiasi jūsų kūne ir vėliau gali pasireikšti alerginė reakcija. Labiausiai nerekomenduoju pieštis juodais dažais kurortinėse šalyse, kur dažų kilmė neaiški, o dėl sūraus vandens ir kaitrios saulės cheminės medžiagos dažuose gali nudeginti odą ir palikti randus. Vienintelė natūrali ir saugi alternatyva juodai spalvai yra Jagua (vaisius augantis pietų Amerikoje) sultys ir iš jų pagamintas gelis. Man labai svarbu, kad žmonės, kuriuos puošiu, gautų visą įmanomą informaciją apie tai, kaip saugoti ir prižiūrėti tatuiruotę, kad ji išsilaikytų kuo ilgiau. Todėl visuomet klientams esu paruošusi informacijos lapelius, kuriuose išaiškinta tatuiruotės priežiūra.

– Ką Jums reiškia toks piešimas?

– Mes visi esame dvasinės būtybės ir bendraujame ne tik žodžiais, bet ir jausmais. Man nėra nuostabesnio atlygio už žmonių šypsenas ir džiaugimąsi nupiešta tatuiruote. Neseniai grįžau iš festivalio „Masters of Calm“, kuriame 10 dienų be atokvėpio nuo ankstyvo ryto iki vidurnakčio piešiau visiems dalyviams ir savanoriams tatuiruotes už auką. Ten suvokiau, kad nuoširdus pokalbis ir dalijimasis meile taip, kaip kiekvienas ją suvokiame, yra geriausias atlygis. Dirbdama už auką, supratau tikrąją savo, kaip menininkės vertę, nes žmonės patys paaukoja tiek, kiek mano, kad esu verta. Vaikai atnešdavo patį brangiausią, ką turėdavo – skaniausią saldainį ar savo kurtą piešinį. Savanoriai pririnkdavo mėlynių, priskindavo gėlių. Visi dalijomės tuo, ką, mūsų manymu, turėjome geriausio – tai ir buvo nuoširdžiausias Ačiū.

– Ar šiandien ši kūryba populiari? 

– Pastaruoju metu tikrų ir laikinų tatuiruočių populiarumas labai išaugo. Į mane kreipiasi daug žmonių, pageidaujančių laikinos tatuiruotės, nes ruošiasi darytis tokią ilgalaikę, tad nori įsitikinti, ar su ja „susidraugautų“. Man piešimas – lyg meditacija ir matematinis uždavinys. Turiu jį išdėstyti taip, kad gražiai atrodytų, o piešimas visiškai užvaldo mintis. Į tatuiruotes žmonės dažniausiai reaguoja pozityviai. Esu piešusi ir pensinio amžiaus žmonėms. Svajoju surengti fotosesiją besilaukiančiai mamytei. Su šiais dažais galima puoštis ir joms, tačiau chna pasta turi būti sumaišyta su levandų aromatiniu aliejumi.

– Kur semiatės patirties?

– Lietuvoje vyksta chna vakarėliai, kur meistrė iš Vilniaus supažindina su chna dažais, jų istorija ir praveda pamokėlę. Pernai pusmečiui buvau išvykusi į Londoną. Ten turėjau daugiau laiko sau ir nusprendžiau pradėti virtualius kursus pas meistrę iš Sankt Peterburgo. Mokiausi beveik pusę metų trijuose skirtinguose kursuose.

Mokausi visą laiką, bandau kažką naujo ir vis kartoju jau išmoktas pamokas. Dabar esu išsipirkusi dar vienus kursus pas kitą meistrę iš Rusijos. Tikiuosi sužinoti naujų dalykų. Būdama jau minėtoje „Masters of Calm“ stovykloje, turėjau galimybę surengti nedidelę piešimo pamokėlę ir pati. Labai džiaugiausi, kad atsirado norinčių kartu papiešti ir sužinoti piešimo pagrindus. Ateityje galvoju rengti ir daugiau pamokėlių norintiesiems, tačiau tam reikia rasti laiko ir susidėlioti visą reikalingą medžiagą.

 

– Gal nuo mažens buvote gabi dailei?

– Nuo vaikystės kartu su mama kurdavome, bandydavau su ja siūti ir nerti rūbus lėlėms. Vėliau pati pradėjau eksperimentuoti su įvairiais rankdarbiais, lankydavau dailės būrelius mokykloje,  baigiau Janinos Miščiukaitės meno mokyklos Dailės skyrių. Todėl, atradusi chna meną, jau turėjau dailės pagrindus. Dauguma žmonų sako, kad reikia gimti talentu, kad taip pieštum. Aš taip nemanau. Vis dar nelaikau savęs nei dailininke, nei menininke. Ir visiškai nesutinku su mintimi, kad menininku gimstama. Taip, prie to prisideda aplinka, kurioje užaugai, bet, mano nuomone, svarbiausia žmoguje yra įdirbis ir tai, kiek laiko jis skiria vienai ar kitai veiklai. Dailė – būtent ta sritis, kurioje aplinkiniai nemato, kiek valandų menininkas eskizuoja, kuria, mąsto apie būsimą kūrinį, kiek kartų jam nepavyksta ir kiek darbų atsiduria tiesiog šiukšliadėžėje.

– Kokių kitų pomėgių dar turite?

– Vaikystėje turėjau problemų su sveikata, todėl kelerius metus nėjau į mokyklą ir daug laiko teko praleisti ligoninėse, sanatorijose ir namuose. Laisvalaikį užpildydavo piešimas, siuvimas, mezgimas, nėrimas, vėlimas, vėrimas ir dar daug kitų rankdarbių. Už visus pomėgius būsiu dėkinga savo mamai Vilmai Praškevičienei. Ji man įskiepijo meilę kūrybai, menui, rankdarbiams. Ji visą gyvenimą rodė pavyzdį, kaip bendrauti su žmonėmis, mokė kurti ir lavino mano fantaziją. Ji padėjo pirmuosius akmenis į mano dabarties pamatą. Esu labai nepastovus ir chaotiškas žmogus, kurio aplinkiniai dažnai nesupranta. Dažnai „mėtausi“ nuo vienos veiklos prie kitos, vis ieškodama savęs. Dvylikta klasė buvo sunkiausias ir kartu nuostabiausias laikotarpis mano gyvenime. Dirbau Ruklos kultūros centre meno vadove ir mokiau žmones šokti, praktikavau jogą ir atradau kitą nuostabią gyvenimo ir jogos mokytoją Lilitą Palaimienę. Baigusi Senamiesčio gimnaziją, įstojau į Kauno kolegiją kultūrinės veiklos organizavimo specialybę, būdama trečiakursė, dirbau Kėdainių kalbų mokykloje vidinių projektų vadove, bet pagal specialybę dirbau tik tol, kol neturėjau diplomo. Jį gavusi, saugiai padėjau į stalčių ir emigravau į Londoną, kur dirbau ir ieškojau savęs piešdama, kurdama ir keliaudama. Savo gyvenime labiausiai džiaugiuosi galėdama bendrauti ir pažinti kitus žmones, mokytis iš jų ir su jais.

–  Ačiū už pokalbį.

KOMENTARAI