Medžių kolekcionieriaus svajonė – užauginti išskirtinius augalusR. Skuja medžius augina 15 metų. Asmeninio albumo nuotr.

Medžių kolekcionieriaus svajonė – užauginti išskirtinius augalus

Apie medžius Išorų kaime (Užusalių sen.) gyvenantis Rolandas Skuja galėtų kalbėti nesustodamas. Medžiai – jo gražiausia muzika ir įdomiausia knyga. Ir ne tik todėl, kad R. Skuja daugelį metų dirbo miškų urėdijoje ar kad pasirinko miškininko profesiją. Tai jam ir pomėgis, o medžius R.Skuja sako kolekcionuojantis.

J. Butkevičius: „Aš visada sergu už Lietuvą“
Sutuoktiniai šeimos šilumą dovanoja svetimiems vaikams
Jonavos arenoje vyks UEFA futsal Čempionų lygos atrankos turnyras

„Galbūt tai skamba pernelyg garsiai, tačiau iš tiesų toks mano hobis“, – sakė R. Skuja. Kai kuriuos medžius jis įsigijo iš medelynų, kai kuriuos – augino pats.

„Štai už lango kieme auga geltonosios pušys. Pats rinkau jų kankorėžius, sėjau. Tuo užsiimu jau apie 15 metų“, – kalbėjo R.Skuja.

– Kas atsirado visų pirma: pomėgis medžiams ar profesijos pasirinkimas?

– Sakyčiau, kad visų pirma buvo profesija. Pomėgis atsirado besimokant. Kai studijavau technikume, gyvenau Girionyse, kur buvo nemaža sumedėjusių augalų kolekcija. Ten buvo Botanikos sodas, kuris orientuotas į sumedėjusius augalus. Girionyse yra mūsų miškininkystės lopšys.

– Kokia yra jūsų medžių kolekcija? Minėjote geltonąją pušį. Kas dar?

– Tiesą sakant, buvo ir nepasisekusių mėginimų. Labai norėjau kedro – tikrojo medžio. Ne to, kuris auga Sibire, ten yra sibirinė pušis. Kedras yra kitoks. Tačiau pas mane jis neprigijo. Iš įdomesnių medžių dar turiu didįjį mamutmedį. Tai medis, kuris auga Junginėse Amerikos valstijose ir užauga įspūdingo dydžio. Turiu pasisodinęs ir sekvoją. Medžius auginu ne tik namų kieme, dar turiu šiek tiek žemės prie upės, tad ten taip pat sodinu. Jei prie namų viską sodinčiau, tai paaugus medžiams gyvenčiau tarsi miške.

– Rolandai, kuo jūs džiugina medžiai, kodėl esate jų kolekcionierius?

– Sunku pasakyti, kuo džiugina. Įdomus pats procesas, O gal, kai žinai, kad turi retą medį, tai paglosto tavo savimeilę?

– Kaip į jūsų gyvenimą apskirtai atėjo miškininkystė?

– Iš šeimos. Tėtis dirbo miškininku. Taip ir užsikabinau. Niekada nesigailėjau dėl savo pasirinkimo, Man tai įdomu.

R. Skuja – rajono Tarybos narys

– Nemažai metų dirbote eiguliu. Jaunesnės kartos atstovams, augantiems technologijų pasaulyje, galbūt sunku suvokti šio darbo specifiką. O ir vyresniems eigulys gali atrodyti tarsi miško sargas, saugantis „nuo netvarkos ir mašinų ūžimo“. O kaip yra iš tiesų?

– Panašiai ir yra. Eigulys turi savo eiguvą ir už ją yra atsakingas. Tai – apsauga, kad niekas nekirstų, nekapotų, priežiūra, atkūrimas, sodinimai, sodmenų priežiūra.

– Pastaruoju metu visuomenėje neretai kyla susipriešinimas dėl kertamų medžių. Vieni sako, kad juos reikia saugoti, kiti – kad reikia retinti, ypač kalbant apie viešąsias erdves. O jums ar gaila kertamo medžio?

– Bendra prasme – taip, gaila. Nors, yra situacijų, kada juo reikia retinti, kada jie būna jau surambėję. Man asmeniškai visą laiką suspausdavo širdį, kai kerta ąžuolus.

– Kur yra ąžuolo stiprybė ir jėga, kodėl būtent šis medis toks gyvas tautosakoje, kodėl stiprybės žmogus ateina ieškoti prie jo?

– Tai yra vienas ilgaamžiškiausių, stipriausių medžių. O tai žmonėms daro įspūdį. Sakykime, drebulė irgi užauga didelė. Bet ji greitai užauga, greitai ir nugriūva. Žmonės iki šiol ginčijasi, kiek metų Stelmužės ąžuolui. Tikslaus atsakymo nėra.

Apie miškininko profesiją vyras gali ilgai ir įdomiai pasakoti

 

– Daug metų dirbote miškininku. O pats ar nepasiklystumėte nepažįstame miške?

– Neturėčiau.

– Iš pirmo žvilgsnio pasakytumėte, kiek medžiui metų? Beje, ar tiesa, kad jų amžius skaičiuojamas pagal rieves?

– Taip, vienareikšmiškai. Kažkada, kai prasidėjo miškų grąžinimas savininkams, teikėm paslaugas savininkams: rodėme ribas, žymėjome medžius. Įsiminė vieno žmogaus supratimas apie medį ir apie mišką. Jis kalbėjo apie pušį, prie kurios buvo pritvirtinta tvora, greičiausiai todėl, kad gyvuliai iš teritorijos neišeitų. O jis ir sako: praeis dešimt metų, ir ši tvora bus nepasiekiama. Iš pradžių nesupratau šio pasakymo, bet galiausiai tapo aišku, kad žmogus įsivaizdavo, jog medžiai auga kaip žolė.

– Jūsų nuomone, ar žmonės saugo ir tausoja mišką?

– Visuomenė tampa kultūringesnė. Pastaraisiais metais pastebiu mažiau šiukšlių, jas žmones surenka, išsiveža. Apskirtai žmonės į mišką eina ne tik grybų ir uogų. Tai – ir laisvalaikio erdvė, kur galima vaikščioti, važiuoti dviračiais.

– Rolandai, kokią eglę per Kalėdas puošiate?

– Gyvą, kirstą. Daug kas sako, kad miškas – ne morkų laukas. Bet tiek miške, tiek morkų lauke yra tie patys biologiniai procesai. Ir mišką, ir morkų lauką reikia retinti.

Aš esu prieš nepasvertą medžių kirtimą. Jei viešoje erdvėje auga senas medis, tačiau jis tvirtas ir sveikas – kam jį kirsti? Juk medis auga ilgai. Tačiau medžius, kurie yra seni ir ligoti, reikia keisti naujais. Visur turi būti balansas ir protas.

Jūratė Butkutė, (Užs. Nr. 567)

KOMENTARAI