M. Sinkevičius: „Atrasti dangų man visai patinka“M. Sinkevičius aktyviai dalyvauja įvairiuose miesto renginiuose. Kęstučio Putelio nuotr.

M. Sinkevičius: „Atrasti dangų man visai patinka“

Tik tada, kai patiri laisvąjį kritimą, supranti, koks tai jausmas. „Tačiau man labiau patinka kilti į orą, o ne kristi žemyn laisvuoju kritimu“, – sako buvęs Jonavos r. savivaldybės meras, dabartinis įmonės „Jonavos vandenys“ direktorius Mindaugas Sinkevičius. Gyvenime jis mėgsta išbandyti įvairius dalykus – neseniai, pirmą kartą šokdamas parašiutu, patyrė dar nepažįstamą jausmą. Paskutinį kartą savaitgalį namuose ant sofos leido prieš kelerius metus.

Vyčio apygardos partizanų vadas Danielius Vaitelis (Briedis)
Šiandieninis žmogus turi ieškoti gyvenimo prasmės
Karjeros pradžia – atsakinga tarno vieta

Garbės reikalas – išmesti iš lėktuvo

M. Sinkevičiaus gyvenime atsirado dar vienos naujos pareigos, tiesa – visuomeninės. Šiemet jis sutiko tapti organizacijos „Lietuvos aeroklubas“ vadovu. Pastaroji vienija 13 įvairių aviacijos federacijų: nuo oreivių, skraidančių su karšto oro balionais, parasparnių, užsiiminėjančiųjų parašiutizmu, ir kitų.

„Nori ar ne – jų atstovai kviečia išbandyti savo kuruojamos federacijos pramogas arba sportą. Jei „Lietuvos aeroklubo“ narys yra parašiutininkų klubas, tai, suprantama, kad jie jaučia būtinybę prezidentą išmesti iš lėktuvo. Tai – kaip krikštas“, – pasakojo M. Sinkevičius.

Nors iki šiol „dangaus fanu“ Mindaugas nebuvo, tačiau dabar atrasti dangų jam patinka.

„Gal yra neatskleista vieta, kurią čia atrasiu. Nemanau, kad tai bus susiję su parašiutizmu. Iššokau, išbandžiau ir supratau, kad tai – ne mano. Turiu planų išbandyti ir sklandymą, ir karšto oro balioną“, – kalbėjo M. Sinkevičius.

Antra vertus, sako Mindaugas, pati aviacija yra brangus sportas ir dažniausiai tuo užsiima šeimų kartos – pašaliniai žmonės į aviaciją ateina labai retai.

„Nebūna taip, kad sulaukęs 30–40 metų panorėtum tapti pilotu“,– šyptelėjo pašnekovas.

Vaikystės svajonė – futbolas

„Ne iš futbolo gyvensi. Reikia mokytis“, – dar vaikystėje Mindaugui pasakė tėvai. Būtent ši sporto šaka buvo M. Sinkevičiaus vaikystės svajonė.

„Nors sportuoti nelabai mėgau, bet futbolas patiko. Pradinėse klasėse norėjau būti žmogumi, kuris žais futbolą, norėjau tapti profesionaliu  žaidėju. Tačiau svajones pakoregavo tėvai“, – prisiminė pašnekovas.

Mokydamasis mokykloje ir jau pradėjęs studijuoti, Mindaugas sako savęs itin sportišku nevadinęs – lankydavęs tik treniruoklių salę.

Tačiau taip, kaip kažkas atranda kalnus, taip, kaip žmogus atranda talentą piešti, taip M. Sinkevičius atrado bėgimą, o vėliau – ir triatloną.

Važiuodamas dviračiu, Mindaugas išvysto 31 km/h greitį. Neimanto Jociaus nuotr.

Dviračiu iki Kauno – per valandą

Ilgesnius atstumus Mindaugas pradėjo bėgioti maždaug prieš pusantrų metų: „Per tą laiką nubėgau apie tūkstantį kilometrų, o gal ir daugiau“.

Vienas svarbiausių pasiekimų – įveiktas maratonas. O kartu su juo – sumažėjęs noras bėgioti. „Gal taip nutinka, kai kažką pasieki? Maratonas yra ištvermės ir pripažinimo reikalaujanti distancija.  Tačiau dabar aš atradau triatloną – tai yra plaukimo, važiavimo dviračiu ir bėgimo rungtis“, – sakė M.Sinkevičius.

Šią vasarą Mindaugas daly­vavo Jonavoje surengtose triatlono taurės varžybose bei įveikė sunkiausią – olimpinę trasą. Jos dalyviams reikėjo nuplaukti pusantro kilometro, dviračiu nuvažiuoti 40 kilometrų ir 10 kilometrų nubėgti.

„Buvo trys valandos nepertraukiamo sporto. Tokiose varžybose važiavimas dviračiu nėra lengvas pasivažinėjimas – turi jį minti nuolatos. Mano vidutinis greitis važiuojant dviračiu – 31 kilometras per valandą, kitaip tariant, dviračiu iki Kauno nuvažiuočiau per valandą.

Be to, be poilsio nuplaukti pusantro kilometro taip pat yra iššūkis. Galiu pasakyti, kad dabar aš plaukiu geriau, nei vidutinis Lietuvos pilietis“, – pasakojo M. Sinkevičius.

Padeda palaikyti formą

Naujausias M. Sinkevičiaus iššūkis sau – Austrijoje įveikti pusę „Geležinio žmogaus“ rungties.

M. Sinkevičius buvo pasiryžęs nuplaukti 1,9 kilometro, dviračiu nuvažiuoti 90 kilometrų ir nubėgti pusę maratono – 21 kilometrą.

„Tai turėjo būti maždaug septynios valandos nepertraukiamo sporto. Didelis išbandymas. Planus pakoregavo kalnuose atvėsęs oras ir iškritęs sniegas, dėl jo organizatoriai išbraukė dviračių rungtį ir vietoj triatlono paskelbė tarptautinį akvatlono startą“, – aiškino pašnekovas, sėkmingai įveikęs varžybų ruožus.

Sportas Mindaugui suteikia daug. Jis – ir pramoga, jis priverčia neapsileisti, sportuodamas palaiko kūno formas. Tačiau dideliems sportiniams krūviams reikia ir geros sveikatos bei pasiruošimo.

„Tai yra stresas, krūvis organizmui. Tačiau aktyviai sportuodamas esi priverstas tinkamai maitintis, susidėlioti dienos režimą – organizmas tau atsidėkoja gera savijauta“, – šyptelėjo jis.

Šalia bėgančio vyro – dviratį mina žmona

Pomėgių M. Sinkevičius turi ir daugiau. Vienas iš jų – nardymas. Ir nors Lietuvos vandens telkiniai nėra itin skaidrūs, tačiau bent kartą per metus Mindaugas su visa nardymo įranga stengiasi patyrinėti vieną iš Lietuvos ežerų.

„Tačiau šiai veiklai, žinoma, labiau tinka šiltųjų kraštų vandens telkiniai, kurių povandeninis pasaulis – gerokai spalvingesnis ir įspūdingesnis“, – sakė M. Sinkevičius.

Žiemą jonavietis mėgsta slides ar snieglentę, vasarą – riedučius ar riedlentę ir teigia, kad aktyvus laisvalaikis nepriklauso nuo metų laiko: sau tinkamos veiklos galima rasti bet kuriuo metu.

Kostiumai ir sporto drabužiai – tokių M. Sinkevičiaus spintoje yra daugiausiai. Pirmuosius santuokos metus – popierines vestuves – šį pavasarį atšventęs Mindaugas laisvą laiką paprastai leidžia su žmona Aiste, taip pat mėgstančia aktyvų gyvenimą.  „Mūsų pomėgiai sutampa – ji taip pat sportuoja.  Tiesa, mes bėgiojame skirtingais tempais. Pavyzdžiui, kai aš bėgu, ji šalia važiuoja dviračiu.

Aistė apskritai mėgsta ne tik sportą, tačiau ir aktyvų gyvenimo būdą. Mums abiems nepatinka laisvą laiką leisti prie televizoriaus ar sode kepti šašlykus“, – kalbėjo M. Sinkevičius.

Iš medžiotojo tapo žveju

M. Sinkevičiui dirbant ūkio ministru, žiniasklaidoje kilo triukšmas dėl medžioklės metu galimų sąsajų ir susitikimų su verslininkais.

„Kai dirbau ministru, man buvo pasakyta, kad medžiokle neužsiimčiau. Tad aš „persikvalifikavau“ ir tapau žveju. Dabar turiu dvi meškeres. Viena – upėtakiams ir plėšrioms žuvims, kita – lašišoms, kurias, beje, sudėtinga pagauti“, – juokėsi buvęs ministerijos vadovas.

Tačiau surimtėjęs pašnekovas prisipažįsta: iš Vilniaus į Jonavą atsivežė ir naujų patirčių, ir pamokų.

„Atsivežiau supratimą, kad Vilnius nėra pasaulio bamba. Žmonės iš provincijos – aš, dvi mano kolegės, kurios kartu važiavo, – nesame prastesni už vietinius, o savo filosofija ir charakteriu tinkame gal net labiau.

Taip pat atsivežiau supratimą, kad Jonavoje gyventi ir dirbti tikrai ne prasčiau, nei Vilniuje. Nuvažiuoji ir pamatai, kad toli gražu ten ne viskas gerai ir ne viskas teisinga. Kurti šeimas, verslą, savo gyvenimą galima Jonavoje. Išvykęs įvertini, ką turėjai ir ką turi čia, iš kur išvažiavai“, – sakė M. Sinkevičius.

Pašnekovas sako, kad kartais apie savo verslą pagalvojantis ir pats: nėra tikras, ar visą likusį gyvenimą norėtų būti tik valdininkas arba politikas. Tačiau šios mintys – kaip ir skrydis sklandytuvu – dar ateityje.

Jūratė BUTKUTĖ,

užs. nr. 450

KOMENTARAI