Liko tik gražūs prisiminimai

Liko tik gražūs prisiminimai

Birželio 14-ąją į Amžinojo poilsio vietą Šmatų kapinėse po ilgos ir sunkios ligos atgulė Joana Cibarauskienė. Jos vyras Eugenijus „Naujienų“ laikraščio rubrikoje „Atsisveikinome“ neradęs mirusios žmonos pavardės, kreipėsi į redakciją, prašydamas prisiminti Išėjusiąją ir kartu nusiųsti žinią ją pažinojusiems žmonėms, kad Joanos nebėra.

Pozityvi mergaitė kryptingai eina svajonių link
Pirma jonavietė, sėdusi prie autobuso vairo
Sudėtingi vingiai dėl greičio ribojimo kalnelio

Lemtingas posūkis

Su mergina, tuomet studijavusia Kauno technologijos technikume, jis susipažino dirbdamas Šakių statybos valdyboje, kuri nukreipdavo darbų vykdytojus į atitinkamus objektus. Šakiuose gyvendamas nuo 1957 iki 1962 metų, jis vadovavo darbams, statant 410 vietų karvidę „Tiesos“ kolūkyje, tokios pačios paskirties pastatą „Aušros“ kolūkyje, veterinarijos ligoninę Kudirkos Naumiestyje, ligoninės infekcinį korpusą rajono centre.

„Lemtingiausias posūkis  gy­ve­nime įvyko tada, kai vadovavau karvidžių statyboms „Tiesos“ kolūkyje. Vieną vakarą, norėdamas pranešti apie kitos dienos darbų eigą, nuėjau pas vairuotoją, kur ir susitikau Joaną. Nepažįstamoji man iš karto pasirodė simpatiška, draugiška, labai maloni. O atsisveikindamas jai pasakiau: „Norėčiau, kad būtum mano žmona“. Joana nustebo, nusišypsojo, matyt, palaikydama mano atvirumą pokštu. Maždaug mėnesį padraugavę, Kauno santuokų rūmuose įregistravome santuoką. Nepastebimai kartu prabėgo 57-eri metai. O šiandien jos nebėra…“ – šluostydamas nuriedėjusią ašarą, prisimena E. Cibarauskas.

J. ir E. Cibarauskai užaugino du sūnus. Vienas jų – Aloyzas, gimęs 1963-iaisiais, tapo lakūnu, bet, deja, žuvo lėktuvo katastrofoje. O 50-metis Aurelijus yra teatro žmogus, dalyvaujantis režisieriaus Rimo Tumino, choreografės Anželikos Cholinos vadovaujamų kolektyvų veikloje.

Darbas „Achemoje“

Abu Cibarauskai  dirbo tuometėje „Azoto“ trąšų gamykloje, dabartinėje „Achemos“ bendrovėje. Įmonės pamatus Eugenijus pradėjo kloti 1962-aisiais, o Joana, baigusi technikumą, įsidarbino amoniako gamybos laboratorijoje 1964 m. rudenį. Gamykla  buvo vienintelė moters darbovietė.

Domicelės Kitrienės knygoje „Pėdos Skarulių smėlyje“ rašoma, kad „pirmomis amoniako cecho laborantėmis buvo priimtos 1964 m. laidos Kauno technologijos technikumo laborantės“. Tarp ilgamečių laboratorijos darbuotojų minima ir J. Cibarauskienė.

Pasak Eugenijaus, žmonai patiko analitikės darbas, visą laiką džiaugėsi, kad galėjo įsitvirtinti ir sėkmingai dirbti laboratorijoje. Išėjusi į pensiją, ji įsiliejo į Chemikų veteranų klubo narių gretas.

Varduvių išvakarėse

Nuo jaunystės mėgstanti rankdarbius, laisvalaikiu ji virbalais mezgė sukneles, megztinius, sijonus rankomis, o vėliau sėdo prie mezgimo mašinos. Pasak sutuoktinio, žmona buvo nepakeičiama kulinarė ir konditerė. Daugelis jonaviečių prašydavo iškepti skanų tortą atitinkamoms progoms, o užsukusius svečius ji  vaišindavo skaniais patiekalais, pagamintais pagal savo receptus. „Virtuvė buvo Joanos hobis“, – teigia vyras.

E. Cibarauskas prisipažįsta, kad nuo šiol pasikeitė kiekviena diena. Anksčiau jis skubėdavo į Bukonių, vėliau – į Ruklos slaugos namus, kuriuose jo žmoną globojo specialistai. „Dabar, atrodo, atsivėrė, kažkokia tuštuma. Pareinu į namus, o čia – tik jos portretas ir deganti žvakelė. Nebėra ir daugiau niekada nebebus. Liko tik prisiminimai, tai ir gyvenu jais. Suprantu, kad nieko pakeisti nebeįmanoma“, – jaudindamasis kalba našlys.

Joana mirė, galima sakyti, Joninių išvakarėse. Nors pastaruosius trejus metus moteris judėjo tik su vaikštyne, varduvių dieną į Cibarauskų namus ateidavo šventė. „Kiekvieną kartą paminėdavome jos vardadienį. Šįkart Joninės man labai liūdnos – aplankysiu kapą, tyloje pasikalbėsiu su ja, uždegsiu naują ugnelę. Tegul ilsisi, jeigu nebeatsiliepia. Mums abiem kartu buvo labai gera“, – sako E. Cibarauskas.

KOMENTARAI