Liga nesirenka banko sąskaitos ar užimamų pareigųMoteris lanko M. Kungio treniruotes. Asmeninio albumo nuotr.

Liga nesirenka banko sąskaitos ar užimamų pareigų

Jonavietė Asta Griškevičienė – daug gyvenime patyrusi moteris. Įveikusi 12 metų kankinusią nelengvą ligą, šiandien ji jau drąsiai kalba ir skleidžia žinią apie ją, skatindama žmones nebijoti pasakoti apie savo psichologines problemas. „Naujienos“ siūlo nuoširdų pokalbį.

Savo verslus neseniai pradėję jonaviečiai jau turi kuo džiaugtis
Meistras, ieškojęs kovose grožio
Pasveikinta konkurso nugalėtoja

– Trumpai papasakokite apie save.

– Gimiau ir augau Širvintose – tai mažas, bet labai jaukus miestelis, per kurį teka upė Širvinta. Vėliau persikrausčiau į Jonavą. Esu baigusi Janinos Miščiukaitės meno mokyklos Dailės skyrių. Šiuo metu dirbu kirpėja. Turiu du nuostabius vaikus – sūnų Ugnių ir dukrą Vakarę, kuriais labai didžiuojuosi.

– Dalyvavote išskirtiname projekte „Nerimo moterys“, apie ką jis? 

– Mano ligos pavadinimas – nerimo sutrikimai, panikos atakos. Fotografę Rasą Dautartaitę taip pat užklupo toks susirgimas, tad ji paskatino kitas moteris apie tai netylėti ir inicijavo šią parodą. Pakvietė ir mane. Rasa susidūrė su aplinkinių nesupratingumu. Apie tai mažai šnekama, nes tai yra nepatogu, tu esi kitoks. Svarbiausias parodos siekis – parodyti sergančiųjų veidus.

Sausį fotografavo, o paroda pasirodė kovo mėnesį. Tai buvo drąsiai  ištransliuota ne viena žinutė, kad ir kitokie žmonės nebūtų vieni, ieškotų pagalbos. Po šio projekto šiek tiek bijojau visuomenės reakcijos, nes visi žinome, kaip dažnai atsitinka: arba ji „suėda“, arba tave pakelia.

Dalyvavimas šioje parodoje man buvo savotiška terapija, padėjusi pasveikti, nes gavau daug gero grįžtamojo ryšio.

– Papasakokite plačiau apie neįprastai vadinamą ligą.

– Kai organizmas ilgai kenčia stresinę būseną, nerimą, vieną dieną smegenys pervargsta ir  „išsijungia“. Tuomet prasideda panikos atakos – stiprūs priepuoliai. Žmogus nebesupranta, kas jam darosi. Galima sakyti, kad tuo metu tarsi numiršti ir vėl atgimsti: širdis plaka neritmiškai, trūksta oro, prasideda traukuliai, drebulys, ima verksmas.

Pirmas priepuolis mane ištiko odontologo kabinete, vėliau – prekybos centre, einant į Joninių slėnį. Paskui sąmoningai vengiu tų vietų, kad vėl nepasikartotų priepuoliai. Panikos ataką pajutau ir gatvėje – nualpau, krisdama susižalojau veidą. Tuomet nė vienas žmogus prie manęs nepriėjo, nepaklausė, kas atsitiko. Didžiausiam priešui nepalinkėsiu to, ką teko išgyventi.

Susirgusi šia liga, turėjau iš naujo daug ką išmokti: peržengti namų durų slenkstį, įlipti į autobusą, nulipti laiptais žemyn iš penktojo  aukšto. Reikėjo daug laiko, kol vėl pradėčiau gyventi. Ilgai dirbau su savimi. Dėl ligos nukentėjo mano vaikai – nėjau į jokius renginius, į klasės susirinkimus. Sulaukdavau smerkimo, bet mažai kas žinojo, kad aš sergu. Viešai visi suprato tik tada, kai pasirodė paroda. Beje, sirgdamas atsirenki draugus.

– Kas labiausiai lemia, kad žmonės suserga?

– Nerimas – jautrių žmonių būsena. Tačiau šia liga daugiausiai serga perfekcionistai, idealistai, pedantai, labai atsakingi žmonės. Jie gyvenime daug pasiekia  tik savo jėgomis. Jei žmogus yra labai atsakingas, jis dažnai išgyvena nerimą. Nuo to viskas ir prasideda. Tam daro įtaką ir sunki vaikystė ar šokas, sukrėtimas.

Man gyvenime reikėjo kovoti nuo pat vaikystės. Tam, kad sulaukčiau dėmesio, turėjau parodyti, kad kažką tobulai darau. Turiu perdėtą perfekcionizmą, pavyzdžiui, negaliu ramiai skaityti knygos, jei nors vienas neišplautas puodelis guli kriauklėje. Kitiems – nors ir kalnas lėkščių, jie neima į širdį. Psichoterapeutas sąmoningai moko neplauti indų ir ramiai skaityti knygą – taip kovojama su šia liga.

Ji nesirenka socialinio sluoks­nio, banko sąskaitos dydžio, užimamų pareigų – gali susirgti kiekvienas. Prieš pasityčiodamas iš kito, pikto ar blogo pasakydamas, pirmiausia pagalvok, nes nežinai, ką jis tuo metu išgyvena, kokia liga serga. Nežinai, kada tau atsisuks.

– Kas padėjo pasveikti?

– Buvo du pasirinkimo keliai, gydytojai sakė: arba „virsi daržove“, arba susiimi ir bandai susigyventi su šia liga. Pasirinkau antrąjį kelią.

Mūsų visuomenėje yra įsigalėjęs toks stereotipas: jei tu eini pas psichologą, tai tu esi „psichas“. Gal ir norėtų kreiptis į gydytojus, bet žmonės bijo, ką apie juos pagalvos. Tačiau pirmiausia reikia pagalvoti apie save. Jei skauda pilvą, eini pas šeimos gydytoją, jei akis – pas okulistą, o kai serga siela, žmogus kenčia, nedrįsta, slepiasi. Žmonės nesusimąsto, ką reiškia žodis „psicho“.  Išvertus iš lotynų kalbos – tai siela. Psichologai yra sielos gydytojai.

Labiausiai man padėjo Jonavos psichinės sveikatos centro vadovė Ieva Šveikauskienė ir jos komanda. Dabar atlieku tam tikrą misiją. Pradėjau nebebijoti kalbėti apie ligą ir padėti kitiems.

– Žygiai pėsčiomis tapo neatsiejama Jūsų gyvenimo dalimi?

– Apie žygius svajojau daugybę metų. Anksčiau tam laiko ir galimybių nebuvo, tačiau šią vasarą iš pažįstamos gavau pasiūlymą dalyvauti Jurbarko žygeivių festivalyje. Vieną dieną reikėjo nueiti 20 km, kitą – 25 km. Labai sunku buvo antrąją dieną. Skaudančią kojos pėdą apžiūrėję kariškiai pasiūlė nutraukti žygį, tačiau aš nenorėjau pasiduoti. Kiekvienas likęs kilometras buvo tarsi skaistykla – atsivėrė žaizdos. Kai finišas buvo jau ranka pasiekiamas, ašaros tekėjo iš džiaugsmo, kad aš nugalėjau, įveikiau sunkumus. Nors ir labai skaudėjo, bet po žygio pasijutau tarsi gimusi iš naujo. Apėmė labai geras jausmas.

Žygiuodamas žmogus patiria fizines kančias: kažkas pūsles prisitrina, kažkam raumenis pradeda skaudėti, nes einama per kalnus, brūzgynus, pelkes, asfaltą. Tik tas skausmas yra laikinas, o paskui išgyveni puikias emocijas, tą būseną patiri po kiekvieno žygio. Dabar labai  laukiu išvykų. Kasdienybė ir monotonija nuvargina, o žygiai atgaivina sielą ir kūną.

Keliaudama patyriau linksmų istorijų. Birutiečių žygyje įėjau į istoriją kaip žygeivis, nuėjęs 20 kilometrų be padų. Nors batai, atrodė, buvo geri ir kokybiški, bet po kurio laiko nukrito vieno padas, o paskui – ir kitas. Gavau net „kurpaitės“ pravardę, nes niekada nenueinu atstumo ramiai. Kiekviename žygyje kojos būna nutrintos iki kraujo. Kartą viename poste paprašiau organizatorių, gal turi pakaitinius batus. Tuo metu ėjau su žieminiais kariškais. Gavau 43 dydžio sportinius batelius, su jais ir pasiekiau finišą.

Žygiams ruošiuosi. Lankau treniruotes „Military fit“ pas Modestą Kungį. Turiu Lietuvos žygeivio pasą. Esu nuėjusi jau 334 kilometrus. Po kiekvieno žygio gauname diplomą, ženkliuką ir medalį. Dabar esu pasirinkusi ypatingus žygius partizanų keliais – nuo Aukštaitijos iki Dzūkijos, kaip Adolfas Ramanauskas-Vanagas keliavo. Iki vasario mėnesio – kas antrą šeštadienį.

Žygiuose nėra pykčio, pavydo, blogų jausmų. Ten nėra to, kas būna mūsų kasdienybėje. Kiekvienas suteiks pagalbą: jei turės pleistrą, tau jį padovanos, turės obuolį, pasidalins per pusę, kad gautum energijos.

– Minėjote, kad menas Jums taip pat prie širdies?

– Vienas iš mano pomėgių – piešimas. Taip pat man labai patinka tatuiruotės. Turiu jų ne vieną. Noriu padėkoti tatuiruočių meistrui Mantui Bieliauskui už kantrybę. Tai savotiška terapija, psichoterapijos seansas, aš tuo mėgaujuosi. Kai jas piešia, miegu, ilsiuosi. Akupunktūra mane ramina, galbūt dėl to ir tatuiruotės man neskausmingos.

Kirpėjos profesija taip pat susijusi su menu. Labiausiai darbe patinka daryti kardinalius pokyčius, kai meno mūzą gali išnaudoti. Patinka pranokti klientų lūkesčius.

Nuo pat vaikystės svajojau apie tris profesijas – kariškės, kirpėjos ir psichologės. Sakyčiau, kad jas visas dabar turiu. Kario dvasią per žygius „ištransliuoju“, o psichologės ir kirpėjos – per savo profesiją. Mano liga primigdyta, išmokau su ja gyventi. Labai džiaugiuosi pasirinkusi gyvenimo kelią su ėjimu, smagu, kad tiek pasiekiau, sveikstu, kiekvieną dieną vis atrandu kažką naujo. Šiandien jaučiuosi laiminga, tai sakau iš visos širdies ir nuoširdžiai.

KOMENTARAI