Legendinė vaistinė su kraštiečiais dar neatsisveikinaJuozas ir Vida Jokimai – kartu jau 45-erius metus. K. Putelio nuotr.

Legendinė vaistinė su kraštiečiais dar neatsisveikina

Dažnas jonavietis turbūt jau pastebėjo, kad prie Neries ne vieną dešimtį metų Jonavos krašto žmonėms atsidavusiai dirbusi „Jonavos vaistinė“ nebetęsia savo veiklos. Apie netikėtus pasikeitimus kalbiname buvusios vaistinės direktorę Vidą ir jos sutuoktinį Juozą Jokimus.

Merginas kelyje į Europos čempionatą lydi trenerė iš Jonavos
Jonavietė – grožio ir talentų konkurso nugalėtoja
Futbolas – pusryčiams, pietums ir vakarienei

„Jonavos vaistinė“ mieste veikė ne vieną dešimtį metų. K. Putelio nuotr.

– Kokios priežastys lėmė vaistinės uždarymą?

Vida Jokimienė: – Jonavos vaistinė – savotiška legenda. Jos veikla skaičiuoja pusę amžiaus. Visą laiką nuo įstaigos įkūrimo dirbau joje. Įsivaizduokite, kaip sunku kalbėti apie uždarymą. Tai labai jautri tema, tačiau nepasakyčiau, kad liūdžiu, nes visas jos gyvavimo laikotarpis davė labai daug man, mano šeimai, miesto žmonėms. Mano vaikai užaugo matydami, kaip mama gamina vaistus, kaip vaistažolės virsta į tinktūrą, išmoko daug farmacijos paslapčių, vyras turėjo laimingą save realizuojančią žmoną, o miestiečiai – vienintelę vaistus gaminančią vaistinę, kurios kolektyvas žinodavo kone kiek­vieną jų sveikatos istoriją.

Uždarymas susijęs su keliomis priežastimis: pirmiausiai su mano sveikata ir galbūt amžiumi, o ir Lietuvos regionų situacija nėra tokia jau palanki smulkiam verslui, kai pašonėje raižo stambūs farmacijos rykliai. Visada laikiau kolektyvą kaip vieną kumštį, bandžiau užtikrinti, kad visiems užtektų darbo, nors ir su mažais atlyginimais, dažnai apkarpydama ir savąjį. Laikėmės senjorų ir gamybos dėka. Gyventojai ateidavo tepalų, mikstūrų, miltelių, o kompensuojamuosius vaistus pirkdavo ten, kur buvo lengvatų.

– Jūsų verslas atiteko į kitų rankas?

V. J. – Natūralu, kad taip. Verslą perdavėme tiems, kas pažadėjo jį vystyti toliau, išlaikant Jonavos miesto ir rajono žmonėms taip reikalingą gamybą. Tačiau verslo kelias grįstas skaičiais ir pragmatiškumu. Matyt, skaičiai pasuko šį pažadą kita linkme, ir šiandien Jonavos vaistinės pastatas ieško naujų šeimininkų. Svajoju, kad tai būtų gaminanti vaistinė, kurioje galėčiau savo konsultacijomis padėti bei morališkai palaikyti ir aš.

– Vienas iš vaistinės privalumų buvo čia pat gaminami tam tikri vaistai?

V. J. – Turėjome platų gaminamų vaistų asortimentą. Jonaviečiai ir miesto svečiai žinojo, kad ateis, užsakys, palauks truputėlį ir gaus norimą mikstūrą, miltelių ar kitų čia pat gaminamų vaistų. Žinau, gyventojams tapo didele problema, kad Jonavoje nebegaminami vaistai. Sulaukiu ypatingai daug skambučių.

Juozas Jokimas: – Vida turėjo savo įdirbį – kiekvienam žmogui pagal jo ligos simptomus gamindavo vaistus. Liūdna, kad privačios nedidelės vaistinės pasmerktos žlugti. Didmenininkai nusipirko mažąsias ir įsisteigė naujas, šiuo metu yra bene penki tinklai, turintys po kelis šimtus vaistinių. Dabar tokių nedidelių jaukių vaistinių Lietuvoje labai mažai likę. Konkurencija išties labai didelė.

V. J. – Nereikia nuliūsti, tikiu, kad netrukus čia įsikurs vaistinė, kuriai rūpės ne tik pardavimai, bet ir žmogus. Mes viską darydavome su meile: tepalai vadinamoje „stubkėj“ (grūstuvėje), miltukai dozuojami, mikstūros matuojamos, verdamos specialiuose induose, iš ryto visos patalpos kvepia. Žmonės ateidavo ir sakydavo: „O čia tai tikra vaistinė – įeini ir kvepia.“ Net katinai subėgdavo, pajutę valerijono kvapą.

J. J. – Aš taip pat esu susijęs su vaistais, kadangi dėstau Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijoje farmakologiją. Sako, kad kiekvienos šeimininkės gaminta duona skirtinga, nors ir minkyta iš tų pačių miltų. Taip ir su vaistininkais. Jeigu jie gamindami įdeda savo meilę, geras emocijas, žmonės tai pajaučia. Taip buvo ir „Jonavos vaistinėje“.

Ištuštėjusioms patalpoms ieškoma naujų šeimininkų. K. Putelio nuotr.

– Su vaistine užaugo ir žmonių karta?

V. J. – „Jonavos vaistinėje užauginau ne vieną kartą provizorių ir farmakotechnikų. Turbūt Jonavoje nėra vaistinės, kurioje nedirbtų mano mokiniai. O kiek lojalių klientų per tuos metus įgijome! Labai tuo džiaugiuosi ir jiems nuoširdžiai dėkoju. Sulaukiu labai daug jonaviečių skambučių ir šiandien. Nors ir nebedirbu, bet stengiuosi padėti, kaip tik galiu. Man labai džiugu, kad vaistininkais žmonės pasitiki. Kai dirbau provizore, tekdavo konsultuoti labai jautriais ir net intymiais klausimais. Šiame darbe – daug gyvenimo istorijų.

– Naują projektą vykdysite ir socialinėje erdvėje?

V. J. – Taip, socialinėje erdvėje „Facebook“ jau sukurta paskyra „Vaistininkė pataria“, kurioje planuoju intensyviai dalytis patarimais, receptais ir konsultacijomis. Savo profesiniame kelyje konsultavau ligonius fitoterapijos klausimais. Kokia žolė ir kokiu atveju gali padėti, kaip pasigaminti jų arbatas, tinktūras – tai klausimai, kuriuos nuolat užduodavo mano klientai.

Medicinos mokslus baigiau Sibire, Permėje. Visada domėjausi ne tik cheminiais preparatais, bet ir neįkainojama liaudies medicina. Šiandien esu sukaupusi didelį netradicinių receptų archyvą. Pavyzdžiui, garsioji „Nutukėlių“ arbata, „Prisikėlimo“ vitaminai, kuriuos jau siunčiame į įvairias pasaulio šalis. Taip pat populiarūs ir tepalai opų gydymui bei beržo juodasis grybas onkologiniams ligoniams. Visus rekomenduojamus vaistus dažniausiai esu išbandžiusi pati. Jau 20 metų savo receptais gydausi itin sunkią ligą, todėl mano patirtis ir gydymo rezultatai – įkvėpimas daugeliui.

Visada džiaugiuosi, kad žmonės atsigręžia į senolių išmintį ir vietoje cheminių vaistų vartoja tai, ką mums dovanoja pati gamta.

– Ne tik vaistinei savo gyvenimą paskyrėte, bet ir santuokoje su Juozu esate 45-erius metus?

V. J. – Laimė surasti žmogų – ir man pasisekė gauti laimingą loterijos bilietą. Tikiuosi, kad toks pat bilietas esu ir aš Juozui. Mūsų poros suderinamumas yra aukščiausios prabos. Gyvenimas lekia gražiu ritmišku žingsniu. Vaikai užauginti, džiaugsmų daug, vertiname kiekvieną dieną ir akimirką.

Visada buvome karjeros žmonės. Mums bendrauti sekėsi ne tik buityje ar auklėjant vaikus, analizuojant jų pasiekimus, mes vienas kitą auginome ir profesijos srityje. Negailime pasikeisti patarimais iki šiol. Stengiamės ir dabar neatsilikti, kartu tobulėti, vienas kitą paskatindami, „patempdami“ į viršų. Su Juozu esame labai laimingi, duok Dieve, kad ir toliau taip būtų. Abu mokame džiaugtis didžiausiu turtu – savo vaikais: dviem dukromis ir žentais, penkiais anūkais. Dabar jie jau mums yra pavyzdys.

J. J. – Mūsų meilės istorija prasidėjo šokiuose, atšokę vestuves, turėjome vos kelis šaukštus ir uošvio skolintą šaldytuvą, bet to visiškai pakako laimei, kurią saugome iki šiol. Galima sakyti, kad gyvenimas, prasidėjęs lyg pasakoje, ją tęsia ir dabar. Jaučiame ir Dievo palaimą.

– Ačiū už nuoširdų pokalbį.

KOMENTARAI