Legendinė grafo Drakulos tėvynė nenuvylėBrano pilis, kur gyveno grafas Drakula. Autorės nuotr.

Legendinė grafo Drakulos tėvynė nenuvylė

Rumunija – turbūt labiausiai mitais ir legendomis apipinta Europos šalis, o ten apsilankyti ne kiekvienas išdrįsta. Tačiau užtenka vos kelių pažinties su šalimi dienų, kad nuostabi gamta, netikėti atradimai, itin šiltas vietinių žmonių bendravimas sulaužytų visus išankstinius nusistatymus ir nejučia planuotum čia praleisti dar vienas atostogas.

Žolės degintojai keičia įpročius, tačiau jų rolę perima vaikai
„Gaschemos“ laukia milijoninės investicijos
Pabėgėlių krizė: ar ji vis dar egzistuoja?

Mitai ir realybė

Tenka pripažinti, kad apie Rumuniją mes žinome labai nedaug, o pirmosios asociacijos dažnai būna neigiamos ir gąsdinančios – kraujasiurbiai vampyrai ar Europos šalyse pagarsėję rumunų nusikaltėliai ir elgetautojai. Tiesa, kiekvienas rumunas namuose turi rituališkai perrištą česnakų ryšulėlį apsaugai nuo vampyrų, bet visi kiti mitai apie pavojingą ir atšiaurų kraštą ganėtinai perdėti…

Pirmą kartą noras aplankyti Rumuniją atsirado visiškai atsitiktinai, kalbant su keletą metų po Europą besibastančiu amerikiečiu, kuris tikino, kad tai  jo mėgstamiausia šalis, į kurią jis nekantrauja grįžti ir galutinai joje įsikurti. Buvo įdomu, kas taip pakerėjo visko mačiusį ir kelias dešimtis šalių aplankiusį keliautoją.

Ši postsovietinė valstybė, prieš gerą dešimtmetį įsiliejusi į Europos Sąjungos šeimą, nedaug skiriasi nuo mūsų, o dažnai susiduria su tomis pačiomis problemomis. Kaip ir lietuvių, didelė dalis išsilavinusio jaunimo išvyksta uždarbiauti į užsienį, kur yra labai mėgstami dėl pareigingumo ir darbštumo, o šalį garsinantys nusikaltėliai – tai pavieniai atvejai, kuriais rumunai nesididžiuoja, kaip ir mes savo tautiečių užsienyje krečiamomis niekšybėmis.

Vis dėlto dabar Rumunija – labai pažangi ir viena sparčiausiai besivystančių Europos šalių, į kurią noriai investuoja ir savo gamyklas bei biznio kontoras perkelia didžiosios pasaulio kompanijos. Kiek kitoks vaizdas kaimuose ir toliau nuo didžiųjų centrų nutolusiuose miesteliuose – jie tarsi sustingę laike: dalis gatvių vis dar negrįstos, jomis važinėja arklių traukiami vežimai, valkatauja benamiai šunys.

Buzesco miestelio čigonų baronų pilys

Pietietiškas svetingumas

Visi išankstiniai prietarai apie Rumunijoje galinčius tykoti pavojus išgaravo jau pirmosiomis kelionės valandomis. Sutikti gyventojai buvo be galo šilti, draugiški ir visada pasirengę padėti. Nepaisant gana aukštos aptarnavimo kultūros, čia vyrauja paprastumas ir lengvas pietietiškas chaosas, kas gali tapti tikra atgaiva nuo vakarietiškos tvarkos pavargusiems keliautojams. Vietiniai dar nėra išpaikinti nesibaigiančių turistų srautų, dėl ko kiekvienas atvykėlis Rumunijoje gali jausti begalinį šeimininkų dėmesį.

Didelių viešbučių ir maitinimo įstaigų čia taip pat negausu, o atvykėliai paprastai aptarnaujami privačiuose namuose nuomojamuose kambariuose, kur jais rūpinamasi kaip tikrais šeimos nariais. Svečiams skiriami erdviausi ir ištaigingiausi kambariai, o ryte kava ar net gausūs pusryčiai atkeliauja tiesiai į lovą – ir visa tai vos už keliolika eurų.

Automobilio nuoma ar apsilankymas turistiniuose objektuose taip pat gana nebrangus malonumas, palyginti su Vakarų Europos šalimis, tad masinio turizmo nenualinta Rumunija yra puiki alternatyva atostogoms.

Transilvanijos regiono istorinis miestelis

Paslaptingoji Transilvanija

Šis Rumunijos regionas visiems žinomas iš legendų apie vampyrus, tačiau nedaug kas žino, kad tai – turtingiausia ir labiausiai išsivysčiusi Rumunijos dalis su daugybe viena už kitą gražesnių pilių ir istorinių senamiesčių. Dažnai patys rumunai nesutaria dėl to, kuri Transilvanijos pilis didžiausia ir gražiausia.

Čia galima pamatyti garsiąją Brano pilį, siejamą su grafo Drakulos prototipu – žiaurumu pagarsėjusiu Valakijos kunigaikščiu Vladu III.  Šis regionas mena senųjų kunigaikštysčių galybę ir nukelia į XV amžiaus kovas prieš galingiausią priešą – Osmanų imperiją. Dviejų kilometrų aukštį siekiančios kalnų viršūnės, populiarūs slidinėjimo kurortai ir tvarkingų istorinių miestelių vaizdai privers pasijusti tarsi atsidūrus turistiniuose Šveicarijos ar Vakarų Vokietijos regionuose.

112 metrų po žeme

Norint atrasti tikruosius Rumunijos lobius, tenka nemažai pasikapstyti – kartais net giliai po žeme. Turdos miestelyje esanti viena didžiausių pasaulyje druskos kasyklų jau porą dešimtmečių atvira turistams. Čia pasijusite tarsi patekę į kitą pasaulį ar mokslinės fantastikos filmą. Kilometrus po žeme išsiraizgiusiais siaurais tuneliais pasiekus milžiniškas požemines galerijas, nuotykiai tik prasideda: laiptais ar moderniais liftais nusileidus dar keliasdešimt aukštų žemyn, 112 metrų gylyje tyvuliuojančiame sūriame ežerėlyje galima pasiirstyti vietoje nuomojama valtele. Begalinės požeminės erdvės, vandens tyvuliavimas ir aplinkinių garsų aidas sukuria neapsakomą jausmą.

Ir tai – ne vienintelė įspūdinguose požemiuose siūloma pramoga: nuo kasyklos apačioje esančio ežero pakilus trylika aukštų iki erdviausios galerijos, smalsuolių čia laukia visas laisvalaikio žaidimų kompleksas: mini golfo aikštelė, keletas teniso ir biliardo stalų ir net apžvalgos ratas, o dar 13 aukštų aukščiau – puikiausiai įrengtas modernus SPA ir druskų terapijos gydyklos. Taip pat galima išbandyti savo balso galimybes požeminiuose aido kambariuose.

Nenuostabu, kad nuo tada, kai darbininkus pakeitė turistai, ši vieta dominuoja turistams rekomenduojamų pasaulio požeminių vietų TOP dešimtukuose.

Romų pilys

Prieš kelionę ne kartą teko girdėti keistų sąsajų tarp romų ir Rumunijos – neva visi šios šalies gyventojai yra romai ir kad čia jų tikroji tėvynė.

Nors Rumunijoje dar nuo senų laikų įsikūrusi gana gausi šios iš Indijos atklydusios etninės grupės bendruomenė, romų populiacija siekia vos 3 proc. visos šalies gyventojų skaičiaus. Kaip ir įprasta, jų šeimos gana gausios, o bendruomenę sieja stiprūs tarpusavio santykiai, tad nenuostabu, kad čia susiformavo romų apgyvendinti rajonai ar nedideli miesteliai. Bene garsiausias jų – visai netoli sostinės įsikūręs Buzescu. Tai prestižinis pasiturinčių baronų „pilimis“ apstatytas miestelis, traukiantis nekasdienės „egzotikos“ ištroškusius turistus.

Ši nesaikinga prabanga ir kiču alsuojanti gyvenvietė primena pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais staiga pralobusių Lietuvos verslininkų pamėgtą stilių. Namus puošia daugybė didesnių ir mažesnių bokštelių, viduje – brangaus marmuro grindys ir laiptai, o išorėje įkomponuoti dolerių ženklai ar kiti prabangą reiškiantys blizgučiai. Tai sugriauna tradicinį romų, kaip skurdžiai gyvenančių klajoklių, įvaizdį.

Po Sovietų sąjungos žlugimo Rumunijoje vyko tie patys procesai, kaip ir pas mus: sumažėjus gamybos apimtims, šimtai fabrikų buvo apleisti, o juose buvusi brangi įranga palikta rūdyti. Tuo pasinaudojo apsukrūs romai. Prekiaudami metalo laužu, jie greitai susikrovė beprotiškus turtus ir susikūrė prabangaus gyvenimo imitaciją.

KOMENTARAI