Laimingi užauginę ir savo, ir svetimus vaikusJ. Janavičiaus teigimu, gyvenimas globėjų šeimoje atvykusių vaikų patirtas nuoskaudas tik šiek tiek sušvelnina. Kęstučio Putelio nuotr.

Laimingi užauginę ir savo, ir svetimus vaikus

Prabėgo beveik 20 metų, kai Liepių kaime gyvenantys Stasė ir Juozas Janavičiai įkūrė šeimyną. Čia saugų ir ramų prieglobstį rado daug likimo nuskriaustų mažamečių. Šiuo metu globėjų namuose auga septyni svetimi, tačiau S. ir J. Janavičiams tapę savais vaikai.

Amerika iš arti: mero kelionės įspūdžiai
Per Šv. Velykas – gamtos išdaigos
Ralis, kuriame nebuvo pralaimėjusių

Paskatino gyvenimas

Per tuos metus S. ir J. Janavičių namuose prieglobstį rado daug vaikų. Stasė ir Juozas sako jau nebeskaičiuojantys, kokiam pulkui mažamečių jie yra atstoję tėvus ir daliję jiems tėvišką meilę. Vieni apsigyvendavo laikinai – keletą mėnesių ar trumpiau, kiti pasilikdavo iki pilnametystės. „Suskaičiuoti, kiek vaikų užaugo šiuose namuose, neįmanoma, kadangi jie visi gyveno skirtingą laikotarpį. O suaugusių iki pilnametystės ir tik tada palikusių šiuos namus susidarytų apie dvidešimt“, – teigė sutuoktiniai.

Poros žodžiais, globoti svetimas atžalas juos paskatino pats gyvenimas. „Mes – pokario vaikai. Tiek aš, tiek Stasė žino, kad gyvenimas – ne pasaka. Pamenu, kad mano vyresnė sesuo dirbo vaikų internate. Nuo mažens stebėdavausi ir analizuodavau, kodėl pykstasi kaimynai, kodėl veši alkoholizmas. Tai galbūt ir paskatino suteikti prieglobstį meilės ir dėmesio stokojantiems vaikams“, – atvirai kalbėjo p. Juozas.

Šiuo metu S. ir J. Janavičių namuose auga septyni vaikai: jauniausiai – dveji, vyriausiam – devyniolika metų.  Kai kurie turi negalią. Tačiau liepiškiai nesirenka vaikų. Jie čia apsigyvena tuomet, kai patys sutuoktiniai sužino apie tą, kuriam žūtbūt reikia pagalbos, arba kada vaiką atveža vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistai. Janavičių šeimoje namus randa ir jau globojamų vaikų broliai ar seserys.

Poros teigimu, nebūna jokių svarstymų, ar imti globoti – anot jų, užtenka vietos visiems.

S. ir J. Janavičių įsitikinimu, globotinius nuo mažens reikia mokyti darbinių įgūdžių. „Su žmona turime tokią nuostatą: ką mes mokame, tą ir vaikai turi mokėti. Ne tik gyventi ir išgyventi, o išgyventi už tai, kiek turi. Mes visi norime gyventi turtingai, tačiau reikia mokytis taip, kad pakaktų to, ką turi. Žinoma, tai yra sunku, bet įmanoma“, – akcentavo kraštietis.

Prieštaringi jausmai

Kaip teigė J. Janavičius, gyvenimas globėjų šeimoje atvykusių vaikų patirtas nuoskaudas tik šiek tiek sušvelnina. „Net ir kelių mėnesių palikto kūdikio širdis jaučia, kad nėra šalia tikrosios mamos, o ką kalbėti apie paūgėjusius vaikus, kuriuos palieka tėvai? Jie savyje išgyvena prieštaringus jausmus. Kai atitraukiami vaikai nuo savųjų, jie tampa nebe tokie, kokie būtų augdami su tėvais. Atsiskyrimas nuo gimdytojų kiekvieną labai paveikia“, – akcentavo pašnekovas.

J. Janavičius teigė, kad visi jo šeimos nariai skirtingi – per visą laikotarpį nė vieno nebuvo vienodo: skirtingi charakteriai, kitaip pasireiškiančios emocijos, išsiskiriantis elgesys. „Prie kiekvieno reikia prisitaikyti. Ir, žinoma, ne vaikas turi prie tavęs prisitaikyti, bet tu prie jo. Kai pas mane papuola nauja karta, kiekvieną kartą aš pradedu iš naujo. Ne visada padeda buvusi patirtis, gal netgi ir trukdo, nes prie kiekvieno reikia atrasti naują priėjimą. Kiekvienas vaikas yra individualus“, – tvirtino globėjas.

Pašnekovai pabrėžė, kad, norėdami auginti svetimus vaikus, globėjai privalo nesmerkti globotinių biologinių tėvų. „Mes neturime teisės jų smerkti. Pavyzdžiui, tėvas neteko darbo, vienas augino mergaitę. Valgyti neturėjo iš ko, maitindavosi netgi sraigėmis. Ir pats atvedė savo vaiką pas mus. Tai mes turime tokius tėvus smerkti? Per tą laiką niekada nepasakėme savo globojamiems vaikams, kad jų biologiniai tėvai yra blogi“, – pabrėžė p. Juozas.

Sutuoktiniai netgi skatina vaikus bendrauti su tėvais, tačiau iš šių pastangų būna mažai naudos. Mat paprastai gimdytojai to nenori. Vienas globotinis, jau suaugęs vyras, prieš savo vestuves atėjo prašyti globėjų palaiminimo, nors tame pačiame kaime gyveno ir jo tikroji šeima. „Tokių istorijų buvo ir daugiau. Juk užauginti vaiką iki aštuoniolikos metų – dar ne viskas. Jam pagalbos ir paramos reikia ir pradėjus savarankiškai gyventi“, – aiškino pora.

Palaikomas ryšys

Su visais jau namus palikusiais globotiniais sutuoktiniai palaiko glaudžius ryšius. „Bendraujame internetu, per skype. Pasidalijame rūpesčiais ir džiaugsmais, kartais jie prašo ir patarimų. Žinoma, ne dažnai, bet atvažiuoja aplankyti. Netikėtą staigmeną atvykdami ir aplankydami padarė per mūsų 40-ies metų sutuoktuvių metines. Net per du kartus važiavo sveikinti, nes visi vienu kartu netilpo. Jie ir tarpusavyje labai bendrauja, padeda vieni kitiems. Gyvenantys Lietuvoje atvyksta kartu švęsti ir vaikų gimtadienius. Atveža mažiesiems dovanų“, – pasakojo p. Stasė.

Šeima su globojamais vaikais daug keliauja – jie išmaišė kone visą Lietuvą. Su globotiniais sutuoktiniai vyksta ir prie jūros, į teatrą, aplanko muziejus. Todėl gaunamos pašalpos paprastai skiriamos ne tik kasdieniam gyvenimui, bet ir pramogoms. Jų įsitikinimu, svarbu, kad būtų praplėstas vaiko akiratis.

Tačiau ar sutuoktiniams nepritrūksta laiko sau? „Mes taip įpratę. Šiuose namuose visada buvo ir bus vaikų. Kitokio savo gyvenimo nebeįsivaizduojame. Žinoma, daugiau poilsio reikėtų, mat nuvykus prie jūros pailsima tik iš dalies, nes reikia prižiūrėti vaikus“, – teigė p. Stasė.

Mažas dėmesys

Lietuvoje šiuo metu įsikūrusios keturios šeimynos. Su jomis S. ir J. Janavičiai palaiko glaudžius ryšius.

Sutuoktinių manymu, šeimynose globojamiems vaikams valstybė skiria per mažai dėmesio. „Iš mūsų globojamų vaikų tik vienas gavo socialinį būstą. Todėl dauguma subrendusiųjų ir palieka mūsų šalį, tikėdamiesi, kad svetur bus geriau. Šiuo metu Lietuvoje pasilikę tik keturi globotiniai“, – pasakojo globėjai.

J. Janavičiaus nuomone, vaikų globos namų Lietuvoje galėtų ir nebūti. „Jei šių namų darbuotojos pasiimtų auginti po keletą vaikų, tiek valstybei išeitų į naudą, tiek vaikai taptų laimingesni, augdami šeimoje, o ne valstybinėje įstaigoje. Šiandien vaikų globos namams skiriamos didžiulės lėšos. Darbuotojai gauna už aštuonias darbo valandas, o mes, būdami su vaikais 24 valandas per parą, gauname lygiai tokius pačius pinigus“, – teigė jis.

Sutuoktinius kartais skaudina žmonių požiūris. Globėjams į atmintį įstrigo atvejis, kai į jų namus atvažiavo Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojai. Jie gavo skundą, kad neva sutuoktiniai išnaudoja vaikus liepdami dirbti darže. Tačiau skundas nepasitvirtino, nes paaiškėjo juokingos aplinkybės.

Tąsyk netoli namų šeima išties augino daržoves. „Tada, pamenu, vaikai ėmė klausinėti, ar mes važiuosime į Joninių šventę. Tačiau ūkyje buvo nemažai darbų. Aš juokais pasakiau, kad šieną baigsiu vežti, jei mama iki tol spės nuravėti daržą, važiuosime“, – pasakojo J. Janavičius. Tada vaikai patys suorganizavo ankstyvą talką. Kaimynai, tai pamatę, apskundė globėjus tam tikroms institucijoms.

Sutuoktiniams į atmintį įstrigo ir tai, kaip jie ėjo į rajono Savivaldybę prašyti mikroautobusiuko, mat keliauti su tokiu būriu vaikų automobiliu – sudėtinga. „Šeimynai buvo paskirtas autobusiukas. Tačiau nuvykę jo pasiimti, suprato, kad tai tesąs tik metalo laužas – visas sugriuvęs ir supuvęs.  Tos transporto priemonės remontas būtų kainavęs 15 tūkstančių litų“, – nusivylęs pasakojo pašnekovas.

Seka tėvų pėdomis

Nuo to laiko, kai sukūrė šeimą, Stasė ir Juozas užaugino ne tik svetimus vaikus, bet ir tris savo  atžalas – dvi dukras ir sūnų.

Edita Janavičienė (autorės past. – vyro pavardė sutampa su tėčio pavarde) pasekė tėvų pavyzdžiu ir pasiėmė globoti berniuką. „Užaugau kartu su globojamais vaikais. Svetimi buvo tik tol, kol nebuvo pas mus. Sukūrę savo šeimą, su vyru radome vietos ir globotiniui. Jau 17 metų auginame. Kai pirmą kartą jį pamatėme kūdikių namuose, jam buvo metukai“, – pasakojo E. Janavičienė.

Jos nuomone, visuomenė turėtų nebijoti ir priimti globon svetimus likimo nuskriaustus vaikus.  „Žmogus turi suvokti, kad globotinis – toks pats žmogus, kaip ir bet kuris kitas vaikas. Tik kiekvienas su savo skaudžia patirtimi. Mes tik padedame jiems užaugti laimingiems. Kai būna sunku, jie visada turi žinoti, kur gali kreiptis pagalbos. Juk vaikus auginti smagu“, – pabrėžė moteris.

KOMENTARAI