„Laimingasis princas“ diplomų per daug nesureikšminaD. Kolomyckis. Kęstučio Putelio nuotr.

„Laimingasis princas“ diplomų per daug nesureikšmina

Jonavos kultūros centre tęsiasi pokalbių-susitikimų ciklas „Lietuvos vardo ambasadoriai“. Neseniai čia susitikta su gerai žinomu jaunu aktoriumi, režisieriumi ir šokėju Denisu Kolomyckiu.

J. Lekavičienė: esu viena iš jūsų – gimusi ir augusi Jonavoje
Jonavietė – grožio ir talentų konkurso nugalėtoja
Sutuoktinių turtas – vienas kitam dovanotas gerumas

Savęs paieškos

Vilniuje gimęs ir augęs vaikinas – daugybės talentų savininkas. Gal dėl to jam sunku įvardyti savo pagrindinę profesiją. Denisas žinomas Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Portugalijos, Lenkijos, Estijos, Rusijos scenose, ne vienoje šalyje jis bendravo su ten gyvenančiais lietuviais, propagavo tautos kultūrines vertybes, tad ne veltui Lietuvos Respublikos Prezidentė jam padovanojo trispalvę su savo parašu.

O savęs paieškos nelengvos. Kurį laiką pasimokęs Nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje, 17-metis jaunuolis išvyko į Londono šokio ir dramos konservatoriją, ten pat domėjosi emigracijos problemomis. Vėliau, įsikūręs Portugalijoje, kur esama apie 400 lietuvių, vilnietis triūsė visuomeniniu lietuvių bendruomenės ambasadoriumi, tačiau po kelerių metų vėl patraukė toliau.

Apie šimtmečio žmones

Susidomėjo Niujorke gyvenančio poeto Jono Meko bandymais avangardinio kino srityje, vadinamaisiais performansais. Nieko keisto, kad į renginio moderatoriaus Gedimino Gutausko klausimą, ką svečias išrinktų Lietuvos šimtmečio žmogumi, šis paminėjo ir J. Meką, kuriam jau 96-eri metai. Gal į tuos „šimtmetinius“ dar tiktų antropologė Birutė Galdikas, gal ir džiazo vokalistė Neda Malūnavičiūtė, kurios balsas esą prilygsta buvusiai operos legendai Marijai Kalas.

O ką menininkas apskritai galvoja apie Lietuvos valstybės šimtmetį? „Manau, tai dar viena proga švęsti, – drąsiai atsakė. – Informacijos srautas išties perteklinis. Ir nukreiptas viena trajektorija – į patriotizmą, kuris, ginkdie, gali peraugti ir į nacionalizmą.“

Sėkmingai sukūręs vaidmenis  Jūratės Samulionytės filme „Laikinai“, Nacionalinio dramos teatro scenoje įkūnijęs Oskaro Vaildo išsvajotą laimingąjį princą, Lietuvos vardo garsintojas ateityje vėl tikisi aplankyti Niujorką su nenustygstančiuoju J. Meku, nuvežti jam linkėjimų ir iš Jonavos, kurioje ne vienas asmeniškai pažįsta poetą.

Siekis – teatras

O ar galima šokti ekspromtu, pavyzdžiui, klausantis Maironio ar Getės eilių? „Taip, – atviravo pašnekovas, – aš, prisipažįstu, tai dariau, ketindamas įrodyti, kad šokis – ne kanonas, o nuotaika, judesio variacijos, pagaliau poilsis.“

Denisas sutiko su teiginiu, kad menininkui socialiai prisitaikyti iš tiesų nelengva. Jį dažnai lydi neigiami stereotipai. Šiuo metu Denisas suvokia, kad didžiausias jo siekis – teatras, kur tave aplanko ne tik atlikėjo, bet ir kūrėjo džiaugsmas. Stereotipas, kad aktorius negali būti geru režisieriumi – visiška nesąmonė, tad norint save „išsibandyti“, galima stvertis nors ir tapybos.

Trumpieji klausimai

Atsakinėdamas į G. Gutausko parengtus trumpuosius klausimus, D. Kolomyckis pridūrė, kad didžiausia jam prabanga – restorane pavalgyti vakarienę, o didžiausias džiaugsmas – kova dėl teisybės. Ar norėtų kitaip gyventi? Ne, jokiu būdu. Net diplomas nėra jam gyvybiškai svarbus, viso labo tai – tik popierius, bet  mokytis reikia. Štai ir dabar Denisas Vilniaus dailės akademijoje studijuoja skulptūrą, tačiau šio veiksmo labai nesureikšmina, kaip ir tų šešių užsienio kalbų, kuriomis ne viename žemyne gali laisvai pasakoti apie nedidelę prie Baltijos jūros prigludusią šalį.

KOMENTARAI