L. Šatienė: gyvenimas – tai mozaika, kurią kuria pats žmogusUpninkuose gyvenanti L. Šatienė – kūrybinga, meniškos sielos asmenybė. A. Aleksandravičienės nuotr.

L. Šatienė: gyvenimas – tai mozaika, kurią kuria pats žmogus

Žmogaus gyvenimo kelias, jo vingiai, spalvos priklauso nuo paties žmogaus, nes jis yra nepakeičiamas laike, nepakartojamas žemėje. Kiekvienas gyvenime skleidžia savo šviesą – ryškią ar blankią, tačiau ypatingą. Tokia yra Upninkuose gyvenanti Laimutė Šatienė, kurianti įvairius rankdarbius, poezijos posmus, dalijanti šviesą bendruomenei, kuriai ji priklauso.

Be muzikos – nė dienos
„Achemos“ veteranas žvilgsniu žaidžia su jūros bangomis
Vyro rankos laikraštį gali paversti rankine ar spinta

Artimųjų meilė

Anot L. Šatienės, „gyvenimas – tai mozaika, kurią  gali  sukurti tik pats žmogus“. Nuo tos dėlionės priklauso artimųjų ateitis, aplankantys džiaugsmai ir liūdesio akimirkos. Moteris įsitikinusi, kad jos gyvenimo mozaika turi daug spalvų ir atspalvių, todėl yra ir įdomi, ir patraukli. „Joje auksinė spalva įprasmins mano vaikus – dukrą Laurą ir jos šeimą bei sūnų Edvardą, kuriuose tiek daug meilės man – mamai. Jie – pati didžiausia vertybė žemėje, visada greta manęs, o jų dovanojama meilė yra begalinė, neturinti jokio mato“, – šypsosi Laimutė.

Į jos gyvenimo mozaiką įkrito ir juodos spalvos krislelių, kuriuose atsispindi praradimai, onkologijos grimasos. „Tai akimirkos, gyvenimą pasukusios ta linkme, kur, tarytum atsvara, gimė poezija, smulkūs, iš širdies išplaukę meno kūriniai“, – prisipažįsta kūrėja.

Įkvėpė nauja aplinka

L. Šatienė – marijampolietė, 17 metų gyvenusi ir dirbusi Jonavoje, 2008-aisiais persikėlė į Upninkus.

Palikusi triukšmingą gyvenimą mieste ir apsigyvenusi kaime, meniškos sielos moteris pateko į kitą erdvę, kurioje suskambo ramybės ir tylos akordai, nutilo nesiliaujantis mašinų burzgesys, išnyko rėksmingi šūksniai gatvėse. Nauja aplinka sudarė galimybę kurti paveikslus daugiausiai su ją supančiais peizažais.  Įkvėpimu virto nuostabi Upninkų kaimo gamta, viliojanti pasiklausyti Šventosios bangų kuždesio, nusiprausti pirmąja ryto rasa, įkvėpti žydinčių alyvų aromato. Bet svarbiausia šiame sodžiaus peizaže buvo ir yra žmonės, įtraukę į kaimo gyvenimo sūkurį. Susitikimai su bendraminčiais leido prisiliesti prie lietuvių liaudies tradicijų, dainos suvokimo liaudiškoje kapeloje.

Apsigyvenusi atokiame nuo miesto kampelyje, aktyvi meno gerbėja netruko įsilieti į vietos kultūros centro meno mėgėjų pulką, o įsikūrus Dienos centrui pradėjo vadovauti naujai suburtai „Upninkų senjorų“ grupei.

„Visa tai gyvenimo mozaikoje suspindo ir toliau šviečia ryškiomis spalvomis, šildo širdį ir sielą. O kadangi iš visų metų laikų man labiausiai patinka ruduo, ženklinantis mano gimtadienius, joje atsirado ir margaspalvių potėpių. Jie ir atskleidžia išgyvenimus, kasdienybės rūpesčius, laukimą kažko, kas dar nesurasta, giliai pasislėpusią mintį, spurdančią greičiau išsiplėšti į viešąją erdvę“, – dalijasi mintimis upninkietė.

Poezijos baruose

Kurti eilėraščius Laimutė pradėjo dar mokydamasi mokykloje. Supratusi, kad eilėmis galima perteikti svajonę, išsakyti požiūrį į praeitin nuėjusią akimirką, ji nepadėjo plunksnos į šalį – kūrinių pluoštelis vis kaupėsi. O kai pamatė, kad visus galima sudėti į vieną leidinį, suprato: atėjo metas pirmajai knygai. Rinkinys „Dūžiai širdyje“ pasirodė 2004-aisiais. O po kelerių metų, į bloknotą sugulus keliasdešimčiai naujų eiliuotų kūrinių, ji spaudai pateikė kitą rinkinį, pavadintą „Sudraskykime tylą“.

Moteris prisipažįsta nesanti labai produktyvi kūrėja, tačiau kiekvienų metų spalį būtinai parašanti eilėraštį. Taip jai liepia vidinis balsas, tad kitais žodžiais įprasmina dar vienus nueitus metus. Pernai spalį gimusį eilėraštį autorė pavadino „Verpiu metus“. Ar gali būti kas gražiau?

„Prisimenu, po mano antrosios knygos „Sudraskykime tylą“ pristatymo kažkas pasakė, kad esu gyvenimo filosofė. Tai  buvo prieš visą dešimtmetį, bet ir dabar kūrimo stilius nepasikeitė. Žaviuosi tais  žmonėmis, kurie, lengvai vartodami metaforas, palyginimus, gali sudėti nuostabias eiles apie gamtą, kurie labai šiltai rašo vaikams, kūryboje randa vietos humoristiniam žodžiui. Nesu didelė šmaikštuolė, gyvenimą laikau rimtu dalyku, kaip jau minėjau, sava mozaika. Ir nesistengiu savo eilėraščiuose paslėpti gilios minties. Tiesiog išsakau tai, kas tą akimirką man skauda ar džiugina, nostalgiškai pažvelgiu į praeitį, kurios, gaila, sugrąžinti nebeįmanoma“, – kalba poetė.

Pagal jos eilėraščių „Tikėjimas“ ir „Negailėkim širdies“ tekstus yra sukurtos melodijos, kurioms šiltai plojo Airijos lietuvių bendruomenė. Praėjusiais metais skaitytojams buvo pateiktas keturių kuriančių upninkiečių – Anos Aleksandravičienės, Danguolės Vasiliauskienės, Mykolo Kručo ir L. Šatienės – eilėraščių rinkinys „Keturiese“. „Džiugu, kad mūsų komandoje yra keli eiliuotojai, galime pasidalyti mintimis apie poeziją, pasisėdėti prie arbatos puodelio, paskaityti savo kūrybos“, – pasidžiaugia pašnekovė.

Sielos terapija

Tapusi „Upninkų senjorų“ vadove, ji stengėsi pasidalyti su žmonėmis tais meniniais gebėjimais, kurie jau seniai glūdėjo jos vidiniame pasaulyje. Kodėl nepamokyti kitų, ką pati išmano? Taip gimė rankdarbiai iš skiaučių, molio, skoningi atvirukai, pasiteisino papuošalų gamybos sumanymas.

Spalvų paletę ir gamas ji išmėgino tik prieš kelerius metus. Paveiksluose – širdies padiktuotos temos, peizažai. Kartais ten sugula net sapnuose regėti vaizdai. Moteris ilgai slėpė savo kūrinius. Bet atėjo diena, kai meniška siela, kaip paukštis, išskleidė sparnus ir išplasnojo į ekspozicijas įvairių renginių metu. Argi pabėgsi nuo prigimties? Ji prasiveržia nepaisydama amžiaus, lyg stichija.

„Negaliu atsispirti kūrybos procesui, mane skatina mintis, kylanti galvoje, kažkas vedžioja ranką. Taip ir bėga linijos, liejasi spalvos ir pavirsta tai alyvų keke, tai medžiu, kurį apglėbia mėnulio pilnatis, tai pirmųjų pavasario žiedų vėriniu“, – kukliai pasakoja pašnekovė.

„Teptuku, lyg batuta, kiekvienas kūrėjas groja spalvingą gyvenimo gamą, nes girdi grožio muziką. Taip ir Laimutė save išreiškia potėpiais, – apie L. Šatienę atsiliepia upninkietė, taip pat meniškos sielos moteris A. Aleksandravičienė. – Man džiugu, kad likimas lėmė susipažinti su ja. Esu tikra, kad kūryba – tai jos sielos terapija.“

Sodietiškas ritmas

„Kartais lyginu gyvenimą mieste ir kaime, tačiau širdis daugiau linksta prie sodietiško gyvenimo ritmo, prie lakštingalų choro rytais, prie žemės, prie savojo daržo ir gėlynų, prie pradėto sodinti sodo, prie paprasto kaimo žmogaus, kuris sugeba ant piliakalnio užkopęs sugiedoti Tautinę giesmę, kuris ir bendruomeninėje veikloje palieka ryškų pėdsaką. Susibūrę į komandą, išleidome pirmą  bendruomenės almanachą „Upninkų kraštas“. O kur dar įvairios popietės, renginiai, poezijos skaitymo vakaronės, dalyvavimas šventėse? Visa tai gaivina  širdį ir veda gyvenimu, dėliojant jo mozaiką šviesiomis spalvomis“, – samprotauja meno puoselėtoja Laimutė.

Ateities planais ji nelinkusi dalytis – bus taip, kaip turės būti. Ir viskas. Tačiau aišku viena: jai būtina išeiti į platesnę erdvę, atsisakyti kuklumo ir atverti visuomenei turimus talentus.

„Man tinka vieno Rytų išminčiaus pasakymas: „Nesvarbu, kiek dienų yra gyvenime, svarbu, kiek dienoje yra gyvenimo“. Todėl, kurdama vieną ar kitą tekstą, visada trokštu, kad į baltą popieriaus lapą subirę žodžiai dainuotų gyvenimą“, – atsisveikindama sako rajono poezijos klubo „Šaltinis“ narė,  praeityje pelniusi Jonavos kultūros centro nominaciją „Jonukas“ „Už sielos audras poezijoje“.

KOMENTARAI