Kūrybingą moterį užburia vilnos vėlimo stebuklas

Kūrybingą moterį užburia vilnos vėlimo stebuklas

Jelena Šimonienė – itin meniška, kūrybinga jonavietė, savo idėjas išliejanti vėlimo adata. Vėlimas iš vilnos – neatsiejama jos gyvenimo dalis. Moteris neabejinga gyvūnams, todėl nenuostabu, kad jos darbuose jų, labai tikroviškai įamžintų, – daugiausia. Netradicinė veikla Jelenai padeda atsipalaiduoti, suteikia savotišką meditaciją.

Jonava nusilenkė „Achemos“ veteranams
Diena, kai prasidėjo naujas gyvenimas
Jaunasis mokslininkas domisi ne tik bičių „kalba“

Gyvūnų portretai

Žmonės vis dažniau renkasi daiktus, turinčius savo istoriją, o Jelenos širdis visada buvo šalia gyvūnų.  Jos kūrybos „arkliukas“ –  gyvūnų portretai ir skulptūrėlės, sukurtos iš natūralios vilnos karšinio. „Mėgstu stebėti, kaip iš mažo puraus kuokštelio gimsta nuostabūs dalykai. Skulptūra sukuriama vėlimo adatomis: prieš tai iš vielos išlankstomas karkasas, kuris leidžia būsimam gyvūnui suteikti norimą pozą. Neatsiejama mano kūrybos dalis – ir natūralios vilnos  šlepetės su įvairių keturkojų portretais, kuriuos padarau specialia adata“, – pasakojo pašnekovė.

J. Šimonienė neabejinga gyvūnams, nes šie gamtos sutvėrimai, jos žodžiais, gerbia asmeninę žmogaus erdvę, puikiai jaučia nusiteikimą ir jiems tai nuoširdžiai rūpi. Šeimininko jie niekada neišduos ir savo noru neiškeis į kitą. Šiuo metu menininkė namuose laiko katiną, kurį laiko pilnaverčiu šeimos nariu. „Be jo namie būtų tuščia“, – akcentavo ji.

Pradžia – nuo tapybos

Pirmiausia Jeleną dar vaikystėje užbūrė piešimas ir tapyba. Kartais jai atrodo, kad gimė su teptuku rankoje. Kai buvo maža, pamena, pasiimdavo flomasterius, storą albumą ir kurdavo pasakas – su arkliais plonomis kreivomis kojomis, princais ir princesėmis. Karaliaus rūmai taip ir liko jos vaikystės piešiniuose, o šalia arklių vis dažniau atsirasdavo šunys ir kiti gyvūnai.

„Vis tobulinau jų formas, iš pradžių flomasteriais, vėliau nedrąsiai paprastu pieštuku, o galiausiai guašu ir kitais dažais. Tėvai atvėrė duris į meno pasaulį, nuvedė į dailės mokyklą, kur vėliau buvo surengta mano asmeninių darbų paroda. Tuomet nemaniau, kad tai – rimtas žingsnis“, – prisiminimais dalijosi ji.

Jelena gimė ir augo Kaune. Baigusi vidurinę ir meno mokyklas, įstojo į aukštąją, tačiau užbaigti mokslų, jos žodžiais, neleido ambicijos – po metų metė taip ir netapusi dizainere. Tačiau tapyba moters gyvenime gyvuoja iki šiol.

Pasak kūrėjos, tapyba – puikus būdas išlieti emocijas, išreikšti mintis, ypač žmogui, kuris nemėgsta kalbėti. „Tai bendravimo būdas, nereikalaujantis pašnekovo, padedantis likti prie savo nuomonės ir neįpareigojantis pasiaiškinti. Nutapei – kažkam patiko, kažkam ne, tačiau bet kuriuo atveju abejingų nėra, o tu lieki ištikimas sau. Be ginčų ar įrodinėjimų“, – mintimis dalijosi J. Šimonienė.

Pašnekovė prisipažįsta, kad yra intravertė: nemėgsta triukšmo, nuo žmonių sambūrio greitai pavargsta. „Tai nereiškia, kad bendravimas sukelia man rūpesčių. Tie, kas pažįsta mane artimiau, žino, kad kartu galime ir pasijuokti, ir diskutuoti rimtomis temomis. Tačiau tokia esu ne su visais. Labai kruopščiai atsirenku, ką įsileisti į savo gyvenimą. Turiu keletą artimų žmonių, kuriuos labai vertinu“, – atvirai kalbėjo 39-erių metų jonavietė.

Atrado vilną

Išbandžiusi daugybę metodų ir technologijų, prieš septynerius metus ji atrado veltinį. Vilnos vėlimo technikos išmoko savarankiškai. „Tai – nuostabi patirtis. Vilna – medžiaga, kuri leidžia sujungti spalvą, tekstūrą, skulptūrą ir išgauti unikalias formas, iš kurių ir gimsta gyvūnai. Tai – tarsi žaidimas tarp realių ir mitinių pasaulių. Aš mokiausi darydama klaidų ir ieškodama būdų tobulėti. Dabar daugybė mano darbų gyvena privačiose kolekcijose visame pasaulyje“, – pasakojo Jelena.

Jos žodžiais, vėlimas adata – labiau menas nei amatas. Šis procesas užburia savo galimybėmis, subtiliomis formomis nukelia į neregėtą pasaulį ir atgimsta norimu pavidalu.

Kurti ją įkvepia pats gyvenimas. „Viskas, kas mus supa aplink, yra vienas ir neišsemiamas įkvėpimo šaltinis – gatvės, atsitiktiniai praeiviai, jų veidai, rudens spalvos, dažų paletė, gyvūnai. Aplink tiek daug gražaus, reikia būti aklam, kad to nematytum“, – sakė moteris.

Dalelė širdies

Menininkė iš vilnos taip pat gamina įvairius aksesuarus, sages ir visa kita, ką būtų galima susieti su gyvūnais. Nuvelti šlepetes jai užtrunka porą valandų, pagaminti realistišką gyvūną iš vilnos kiek ilgiau – nuo kelių valandų iki kelių mėnesių.

„Bazinės informacijos apie technikas labai daug yra internete. Pastaruoju metu vėlimo amatas sparčiai populiarėja. Tačiau kai pasineri giliau, atrandi savo vienintelį kelią ir supranti, kad specialios technikos nėra – tik noras padaryti kuo geriau, o būdą tam pasiekti atrandi savąjį. Bet kurio amato ar darbo išmokti gali kiekvienas, bet aš jaučiu labai didelį skirtumą tarp „mokytis“ ir „daryti tai, kas miela“. „Išmokti“ – tai jau galutinis taškas, kai žmogus nusprendžia, kad nebetobulės. Jis sustoja. Bijau vieną dieną pasijusti „meistre“, – atvirai kalbėjo pašnekovė.

Jos žodžiais, kai esi apsėstas vėlimo, ribų nėra. Jelenai gimsta vis drąsesnės idėjos, atsiranda kažkas naujo, dar neišmėginto. „Tikiu, kad rankų darbas – dalelė širdies, sielos ir gyvenimo akimirkos, kurias kartu su gaminiu atiduodi jo būsimam šeimininkui. Todėl vieno daikto nesinori paleisti iš rankų, o kito nesinori paimti. Į kiekvieną jų įdedi rankų šilumą, dalelę savęs, todėl niekada nepaimu vilnos būdama prastos nuotaikos“, – akcentavo J. Šimonienė.

Šeima palaiko

Moteris džiaugiasi, kad jos sutuoktinis palaiko beprotiškiausias jai kylančias idėjas. „Kai laukiausi sūnaus ir norėjau kažkuo užsiimti, jis visada lydėdavo į rankdarbių krautuvėles, duodavo patarimų.

Nesu išgirdusi nė vieno priekaišto, kai investicijos nepasiteisino. Kai „susirgau“ vėlimo technika, kantriai laipiojo per vilnos kuokštus ir valgė iš pūkuotų lėkščių. Dabar įrengė man svajonių dirbtuves. Vaikai žavisi ir truputį pavydi. Mokome juos supratimo, kad žodis norėti reiškia siekti, o įveikti kelią gali tik eidamas. Visi dideli darbai prasideda nuo pačių mažiausių. Dukra nešė į mokyklą savo pačios nuveltą gėlytę, vyresnėlis padeda man veliant vadinamuosius mūsų tapukus“, – pasakojo pašnekovė.

Savo šeimą rankdarbiais Jelena taip pat apdovanoja, o save – kur kas rečiau. „Aš – batsiuvys be batų. Sau laiko neužtenka. Kol dar praktikavausi, vyrui, vaikams šlepetes nuvėliau, tapukus – mažajam į darželį. Kartais pagalvoju apie veltus drabužius, bet jiems kurti reikia labai didelės erdvės“, – teigė ji.

Ateityje Jelena norėtų dalyvauti respublikinėje tautodailės parodoje. „Kol kas pritrūksta ryžto, užsispyrimo, pasitikėjimo savimi. Įsivaizduoju, kaip šmaikščiai atrodytų mano veltas viščiukas tarp kitų menininkų darbų“, – šypsodamasi kalbėjo talentinga jonavietė.

Asmeninio albumo nuotr.

KOMENTARAI