Kūrėjas sugrįžta į save ir ieško bendraminčiųF. Paulauskas Jonavos r. savivaldybės viešosios bibliotekos renginyje skaito eilėraštį. Kęstučio Putelio nuotr.

Kūrėjas sugrįžta į save ir ieško bendraminčių

„Žaidžiu tokį nepaprastą žaidimą „Ratas“, – pradeda pokalbį Feliksas Paulauskas. – Po septynerių metų persikeliu į kitą miestą. Kadaise skaičiau vieno rusų režisieriaus patikinimą, kad tai ypač naudinga aktoriams. Pakeitę miestą, vardą, net pavardę, viską pradeda nuo nulio. Kad nedarytų to paties, kad nesikartotų, neužgyventų sau nei vardo, nei aureolės, nes tavo vardas – nulis, o kūryba – viskas.“

Pabėgėlių priėmimo centre – taiku ir ramu
Beržų dvaras neužmiršo garsaus karvedžio
Futbolas – pusryčiams, pietums ir vakarienei

Vedė drąsios idėjos

Felikso gyvenimą ir suka tas septynerių metų ratas – nesvarbu, planuotai ar atsitiktinai. Štai po septynerių metų išvyko iš Mažeikių, po septynerių – iš Alytaus ir Marijampolės, po to – iš Jonavos, dar po tiek vėl rimtai pamąstė apie Jonavą, o dar po septynerių – grįžo čia „su visam“. Kartais tą užburtą ratą padiktuoja ne  vidinė būtinybė, o aplinkybės, troškimas vėl pasižvalgyti ten, kur jau buvai, kur tave  prisimena, o gal ir tebelaukia.

„Kai grįžau iš Marijampolės, pamenu, pasibeldžiau į Jonavos valdžios duris ir sakau: kam, girdi, jums reikia tų dviejų kino teatrų, palikite vieną Žeimių gatvėje, kur dabar įsikūręs „Lietavos turgus“, o „Jaunystę“, kur šiandien „Rimi“ prekybos centras, atiduokite dramos teatrui. Ėjo tada 1990-ieji. Mano pasiūlymas, matyt, buvo per daug drąsus, mat reikėtų ir pastato remonto, ir autobuso, ir dešimties etatų. Kitąmet išvykau į Kaišiadoris, ten surinkau aktorių trupę, kurią po metų nuvežiau į Klaipėdą, į Mokomąjį teatrą, iš kurio ne vienas vėliau įstojo į režisūrą“, – lyg tolimą sapną pasakoja režisierius.

Prisiminimai nukelia į 1995-uosius. Tada Jonavos kultūros centre padirbėta renginių režisieriumi, nemažai pakeliauta po šalį, domėtasi atgimstančių dvarų kultūra, kartą su keliais bendražygiais dalyvauta Lietuvos rašytojų sąjungos klubo naktiniuose poezijos skaitymuose. Gal toks savęs ir naujų raiškos galimybių ieškojimas ir atvedė į Žeimių dvarą, kur pabandė įgyvendinti kai kurias savo idėjas, gaila, ne visai sėkmingai.

Viena iš Kėdainiuose įgyvendintų idėjų: Senamiesčio languose pasirodė kadaise čia gyvenę didikai, amatininkai.

Puošė Radvilų miestą

Kelyje pasimaišė Kėdainiai. Miestas, kuriame lankėsi tik vieną kartą, jaunystėje, kuris tada jam pasirodė pilkas ir atgrasus, nes atėmė iš jo respublikinio skaitovų konkurso laureato vardą. Mat vaikinas iš Kretingos 1-osios vidurinės mokyklos paskaitė ne programinį, o kažkokį necenzūrinį  tekstą, sujaukė ateitį ne tik sau, bet ir savo mokytojai. „Tada man patiko tik tiltas per Nevėžį, sekli upė ir toje vietoje augančios vandens žolės. Jos sklaidėsi, mirgėjo kaip Tarkovskio filme, bet grįžimo čionai nežadėjo“, –  prisimena savo pirmąjį susitikimą su Radvilų miestu Feliksas.

Kai 2003-iaisiais vėl apsilankė kaimynų mieste, jis jau buvo gerokai pasigražinęs, ieškantis savo istorijos ištakų. „Ko aš čia tuose Žeimiuose kuičiuosi?“ – pamąstė, sėdo ant dviračio ir… vėl persikraustė „su visam“. Tuometis rajono meras Viktoras Muntianas atvykėlio idėjas sutiko gana palankiai, pasiūlė net septynias vietas, kur šis galėtų sukti gūžtą savo teatrui. Netrukus F. Paulauskas įsikūrė Šv. Juozapo parapijos suremontuotose patalpose ir iš čia ėmė garsinti daugiakultūrį miestą įdomiais sumanymais, netradiciniais projektais. Įkūrė teatro laboratoriją, pasiūlė neįtikėtinų būdų, kaip sugrąžinti gyvybę skylėmis dar žiojėjantiems  senamiesčio langams. Vietoj pigių miesčioniškų reklamų atsirado meniški objektai, į kai kurias kėdainiečių patriotiškumą ugdančias akcijas įsijungė ne tik kultūrininkai, bet ir daug miestiečių.

Kartą jį, kabinantį senamiestyje ant kiauro lango instaliaciją, pastebėjo viena keliautoja iš Sankt Peterburgo. Užkalbino, jai patiko šio barzdoto ir skrybėlėto žmogaus, išnirusio tarsi iš XVI amžiaus graviūrų, meninės išdaigos. Šis atsitiktinumas gerokai praplėtė kėdainiečio svajonių horizontus, paįvairino jo dar ganėtinai provinciališką aplinką. Netrukus jį pasiekė pakvietimas vykti į Vroclavą, į Lenkiją, kur pasiūlyta scenoje parodyti jau Kėdainiuose apmąstytą Česlovo Milošo „Isos slėnį“, kitus monospektaklius.

Felikso kelių žmonių „trupei“, pavadintai paprastu žodžiu „Pan“, atsiveria nuostabi erdvė – vienuolynas, kuriame anksčiau reiškėsi garsus lenkų režisierius Ježis Grotovskis. Iš pasąmonės ant popieriaus, padedant vertėjui, liejasi giliaprasmiai tekstai – nuo Ričardo Gavelio iki Riunosukės  Akutagavos, nuo Ričardo Bacho iki Žano Polio Sartro. Kiek vėliau Feliksas pakviečiamas į Miuncheną (Vokietija), kur jam pasiūloma kurti modernųjį meną – performansus, objektus, statyti monospektaklius. Deja, čia jis įspraudžiamas į griežtas sąlygas (aštuoni performansai per mėnesį), o tai jam nelabai patinka.

Pagaliau vėl prabėga septyneri metai, ir kūrėjas be sąžinės priekaištų grįžta atgal, pasuka į Jonavą, kur jo dar laukia artimieji.

Be teatro nenurimsta

„Ką aš darysiu Jonavoj? – pratęsia mūsų dialogą. – Kursiu teatrą. Tai nebūtų žodžio teatras, tai būtų tai, ką aš Europoje interpretavau, pagaliau nestigtų sąlyčio ir su kitais menais, pavyzdžiui, optiniais objektais, kurių vieną neseniai eksponavau „Homo ludens“ galerijoje.“ Ar pavyks Feliksui, lyg kokiam antikos filosofui, sėkmingai įbristi į tą pačią upę, sunku pasakyti. Čia juk niekas nežino, kad Roterdame (Olandija), menų festivalyje, puikavosi jo objektas „Menas prie jūros“, kad Norvegijoje virš fjordo bedugnės jis kabino vėjo malūno sparnus, kad ant Izraelio ir Palestinos sienos, jei įstengtų, užveistų vieno iš septynių pasaulio stebuklų – Semiramidės sodų įsivaizduojamą kopiją, šitaip čia sutaikydamas dešimtmečius konfliktuojančias tautas.

Kas bus, tas – sugrįžo. Čia jau nuo gruodžio 2-osios. Ar kadaise, pasidarbavęs mūsų Kultūros centre renginių režisieriumi, atvyko tik užbaigti „kadenciją“ – ketveriems metams? O ne, norėtų rimtai, „su visam“. Kad vėl miesto šventėse galėtų puošti namus ir medžius, kad sukurtų gatves ženklinančių „Jonukų“ seriją, kad ant P. Vaičiūno gatvės kampo užkabintų lentelę su poeto dvieiliu. O gal pavyktų įgyvendinti savo senas idėjas? Giliau įprasminti Joninių slėnį su čia skambančia Jonų muzika – nuo jonaviečio Jono Nabažo iki Džono Lenono, sukurti ne tik sportuojantį, bet ir žaidžiantį miestą?

„Norėčiau ne tik save surasti tame miestelyje, bet ir kad miestelis surastų mane“, – balsu pamąsto.

 

KOMENTARAI