Kūrėjas ilgai slėpė savo talentą

Kūrėjas ilgai slėpė savo talentą

Gyvenimo realybė rodo, kad vieni kūrėjai, sudėlioję kokį eilėraštį, skuba apie savo sugebėjimus paskelbti viešoje erdvėje, dalytis kūryba literatūriniuose vakaruose. Tačiau yra ir tokių, kurie nedrįsta, kaip sakoma, išeiti į visuomenės platumas, savo talentą laikydami paslaptyje. Tarp pastarųjų – Jonavoje gyvenantis Aloyzas Vaznaitis, prirašęs daugybę eilėraščių ir uždaręs juos savo stalčiuose.

Kaimo bibliotekos – bendruomenių traukos centrai
G. Kanovičiaus premija – rašytojui K. Navakui
Jonaviečiai parsinešė dalelę Japonijos

Nesuderinami dalykai

Pasak kūrėjo, poezijos žanrą jis išbandė labai seniai. Per šį laikotarpį turėjęs ne vieną progą įvairiuose renginiuose skaityti savo poeziją, bet nesiveržęs garsintis.

„Neieškojau garbės, neprotegavau nei savo kūrybos, nei savęs – tiesiog kūriau, eiliavau, galvodamas, kad taip būsią ramiau. Negaliu vertinti savo sukurtų kūrinių – jie man išsilieja ant popieriaus lapų. Eilėraščiai – tai mano išgyvenimai, mano jausmai“, – kukliai sako šį rudenį Jonavoje vykusioje respublikinėje poezijos ir muzikos šventėje išdrįsęs pasirodyti A. Vaznaitis.

Anot pašnekovo, elektriko inžinieriaus profesija, kurią prieš daugelį metų įsigijo Kauno politechnikume, nelabai derinasi su lyrika. Teko dirbti bendrovės „Achema“ automatikos ceche, duoną pelnytis einant technikos inžinieriaus pareigas Rukloje, Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomajame pulke.

Kūrėjas kilęs iš Suvalkijos –  Kazlų Rūdos. 1972-aisiais atvyko į Jonavą ir čia užsiliko. Kūrybinė gyslelė, tūnojusi sieloje, pratrūko labai seniai, bet internetinėje svetainėje „Takas“ A. Vaznaitis drįso prisistatyti tik gal prieš kokius 15 metų.

Žavi P. Širvio kūryba

Pašnekovas pasidžiaugia, kad jo anūkas geba kurti ir tekstus, ir melodijas – vadinasi, turi menininko genų, kuriuos, kas dabar pasakys, gal paveldėjo iš savo poetinį talentą puoselėjančio senelio. Aloyzo giminėje taip pat buvo meninės sielos giminių. Pavyzdžiui, mamą daugelis vadindavo liaudies artiste, nes ji puikiai sukurdavo įvairius tekstus, o senelis, kurio Aloyzui pažinti neteko, dirbo vargonininku.

„Man teko mokytis tame pačiame technikume su Dalia Teišerskyte, ne kartą vaidindavau spektakliuose. O paskui pamėginau kurti eilėraščius. Toks tas mano kūrybinis kelias. Anoks esu poetas – patinka kalbėti eilėmis, ir tiek“, – atvirai sako pašnekovas.

Jis šmaikštauja, kad geras poetas – tai tas, kurio jau nebėra. Taip įprasta Lietuvoje. Prisiminkime Paulių Širvį. Anuomet, kol buvo gyvas, anaiptol ne visi įžvelgė jame  didelį talentą. O šiandien šis Aukštaitijos poetas yra prisimenamas, jo poezija įtraukta į literatūros vadovėlius. „Nežinau kodėl, bet man šio poeto eilėraščiai labai patinka, jis – kažkoks savas ir artimas kaip žmogus ir kaip kūrėjas“, – priduria A. Vaznaitis.

Išsakyti jausmai

Autorius neslepia neseniai prisipažinęs žmonai apie paslaptingą polinkį į eilių kūrimą. „Galbūt ir nujautė apie mano pomėgį, bet iš tikrųjų nebuvo skaičiusi nė vieno mano eilėraščio. Pastaruoju metu ji tapo cenzoriumi – jai parodau, paskaitau, paprašau įvertinti. Ji pati eilių nekuria“, – nusišypso A. Vaznaitis.

Nesiimu vertinti šio kūrėjo eilėraščių. Bet, skaitydama juos, jaučiu iš eilučių dvelkiančią šilumą, nuoširdumą, mėginu įsivaizduoti situaciją, kurią stengiamasi perteikti kūriniuose. Jonaviečio eilėraščiai – išsakytas jausmas, pokalbis ar kreipimasis į artimą žmogų. O svarbiausia – juose nėra jokio dirbtinumo, prievarta įterpto ar nesuprantamo žodžio. Eilutėse – meilė, prisiminimai, savita nostalgija ir šiek tiek graudulio, nes viskas jau praeityje.

Mūsų „Literatūrinės svetainės“ puslapyje publikuojame porą šio jonaviečio eilėraščių, linkime jam kūrybinės sėkmės ir tikime, kad ateityje pasirodys ir pirmas A. Vaznaičio eilėraščių rinkinys.

Aloyzas VAZNAITIS

X X X

Tik neskubėk
Rytais nubudus
Apkaltinti naktį,
Kad per trumpa,
Kad per mažai
Žvaigždžių nukrito,
Kad aistra buvo netikra.
Tik neskubėk
Rytais nubudus
Apkaltint rytą,
Kad apsiniaukęs
Ir rasa šalta,
Ir kad jaunystė
Šuoliais nušuoliavo,
Kad buvo ji
Tokia trumpa.
Tik neskubėk
Rytais nubudus
Apkaltint dieną,
Kad ji labai niūri,
Kad medžių šakos
Susiviję
Ir kad diena
Tiesiog bjauri…
Kad brandoje
Sutiksi dieną,
O rūpesčiai realūs
Ir tikri
Nusišypsok…
Rytais nubudus,
Paglostyk pėdsaką
Žvaigždės ir padėkok,
Kad naktys ramios
Su mirgančiom
žvaigždėm.
Ir dienos brandžios
Su rūpesčiais tikrais.
Tai kas…
Jaunystė nušuoliavo….
Bus vakarai…
Svajonės vis tos pačios…
Ir spindesys žvaigždžių.
Nekaltink nieko!
Juk gera, kad esi.

X X X

Ar sugalvojo
Kas žodžius,
Kuriais paklaust
galėčiau,
Kaip tu jauties?
Ir ką veiki,
Kad ne žodžius,
Manas mintis
Išgirstum,
Išgirstum rūpestį,
Ir svarbą klausimo,
Suskambusio širdyje.

Ar sugalvojo
Kas žodžius,
Kad rūpi man,
Kodėl liūdna,
Kodėl akyse
Ašara sužibo?
Slepiuosi tyloje…
Nemoku juk paklausti,
Tų žodžių nežinau,
O tu tiek metų
Jų vis lauki…

Manau, manai
Stuobrys…
Nemoka net paklausti
Na, ne visai …
Vis tikiuos…
Kad tuos žodžius
Kada nors Tau
ištarsiu,

Kad tik nepavėluot…
Slepiuosi tyloje
Bijodamas paklaust,
Ar tu sveika?
Ko tamsoje šypsaisi?
Galbūt žinai,
Kad ne stuobrys,
Tik man nepasakai –
Abu gražius žodžius
Širdyse slepiam.

KOMENTARAI