Kun. R. Kazaitis: „Kažkas pasirinko mane eiti šiuo, o ne kitu keliu“Kun. R. Kazaičio žodžiai paliečia daugelio žmonių širdis. K. Putelio nuotr.

Kun. R. Kazaitis: „Kažkas pasirinko mane eiti šiuo, o ne kitu keliu“

Kunigas Raimundas Kazaitis šiemet mini dvi gražias tarnystės Bažnyčiai ir tikintiesiems sukaktis. Pavasarį sukako 10 metų, kai jis rūpinasi Žeimių parapijos reikalais, o lapkričio mėnesį bus 15 metų, kai pirmą kartą atvėrė Kulvos Švč. Mergelės Marijos maldos namų duris. 2013-aisiais jis buvo išrinktas Jonavos krašto šviesuoliu ir apdovanotas Konstantino Mikalojaus Čiurlionio fondo statulėle „Rex“ – tai kunigo, kaip asmenybės, įvertinimas. Tad ir kalbamės su klebonu R. Kazaičiu apie kunigystės pašaukimą, ganytojo vaidmenį ir kitus šiandienos gyvenime itin aktualius klausimus.

Išgelbėti gyvūnai suteikia ir gyvenimo prasmę, ir laimę
Žemaitis stengiasi išsaugoti unikalų pasaulyje gaminį
Į Jonavos aktualijas pažvelgta satyrišku žvilgsniu

Kunigystę lemia tikėjimas

„Kalbėdamas apie pašaukimą būti kunigu, turiu pripažinti, kad tai ne mano pasirinkimas. Kažkas pasirinko mane eiti šiuo, o ne kitu keliu. Kodėl kunigystė pasirinko mane, atsakymo iki šiol neturiu. Kodėl? Nežinau, nes turi palikti vietos paslapčiai – toji paslaptis talpina savyje viską, net abejonę“, – sako kun. R. Kazaitis.

Anot jo, lygiai tas pats liečia moterystę, santuoką, menininko kelią. Jis įsitikinęs, kad visi dalykai, kuriuos apskaičiuojame, yra netikri, turintys tik tikrumo iliuziją. Net kunigystė per visą Bažnyčios istoriją turi labai daug suformuotų kaukių, neva aiškinančių, kas yra kunigas. Teiginiai, kad kunigu tampa norintis būti gerbiamas, matomas, viskuo aprūpintas žmogus, tėra tik kaukės. Kiti kunigu laiko tą, kuris, nepažeisdamas celibato, gyvena be moters.

„Kunigas yra tas asmuo, kuris tiki Kristumi ir skelbia jo evangeliją iš širdies, o ne atlieka darbą. Ši pozicija, o ne celibatas nulemia kunigo misiją. Kunigystę lemia vertikalus santykis su Dievu – ar tu tiki tuo, ar kaip amatininkas darai tai, ką privalai daryti. Taigi tikėjimas nulemia kunigystę. Metams bėgant, neretai susimąstai – kodėl esi pašauktas? Tą pašaukimą galiu suverti į rožantėlį žmonių, per kuriuos pažinau tikėjimą“, – mintija dviejų parapijų klebonas.

Vaikystės patirtys

Gimęs ir augęs labai tikinčioje, bet nuo negerų akių anuomet savo įsitikinimus slepiančioje šeimoje, jis prisimena savo močiutę, kuri jam buvo tarsi tikėjimo šviesulys. Ji neversdavo vaiko mokytis maldų, bet šis, matydamas, kaip ji meldžiasi, susižavėjęs melsdavosi kartu. Paskui pradėjo patarnauti šv. Mišioms bažnyčioje. Toji paslaptis dar labiau traukė berniuką artėti prie Dievo, vadinasi, jau tada kažkas šaukė ir jame formavo būsimą kunigą. Bet ne viskas taip gerai sekėsi – pasitaikė ir tokių dalykų, kurie niekada nepasimirš.

Kartą į svečius užsuko įtakingas ano meto valdžios atstovas, o kelerių metų vaikas, paklaustas, ką moka, pagrojęs mažu akordeonu, atsinešė rožančių ir ėmė melstis. Vėliau tėvai turėjo aiškintis dėl tokio sūnaus elgesio.

O mokydamasis ketvirtoje klasėje, patyrė pažeminimą prieš visus klasės draugus. Mat per istorijos pamoką jis, puikiai atsakinėjęs temą apie pirmykštės bendruomenės religinį gyvenimą, sulaukė mokytojos klausimo, ar esąs tikintis, ar į bažnyčią eiti verčia tėvai.

„Visai klasei atsakiau, kad niekas manęs varu nevaro, einame su tėvais kartu, o ten man labai gera. Išgirdusi tokį atsakymą, mokytoja įvertino taip: šauniai atsakinėjai, bet kadangi pažiūros nesikeičia nuo pirmykščio žmogaus, tegausi tik mažą trejetuką penkiabalėje sistemoje. Namo parėjau verkdamas ne tiek dėl pažymio, bet todėl, kad, girdint visiems bendraklasiams, buvau prilygintas pirmykščiam žmogui“, – prisimena kun. R. Kazaitis.

Tačiau motina tokios neteisybės nenutylėjo – nuėjo pas tą pačią mokytoją, kuri buvo pirmojo komunistų partijos sekretoriaus žmona, ir išsakė savo nuomonę. „Istorikė  tikriausiai suprato „perlenkusi lazdą“, tad atsiklaupusi atsiprašė motinos, pažymį ištaisydama į penketą“, – dalijasi mintimis pašnekovas, prisipažindamas, kad tokie įvykiai tik brandino jo tikėjimą.

Kariuomenės įtaka

Raseinių vidurinės mokyklos moksleivio širdyje vis labiau stiprėjo troškimas stoti į kunigų seminariją, bet apie tai niekam, net tėvams, neprasitarė. Tačiau tais laikais į seminariją priimdavo tik tuos, kurie būdavo atitarnavę kariuomenėje arba nuo tarnybos atleisti.  „Visi klasės draugai ir mokytojai stebėjosi, kodėl aš, gavęs  vidurinio mokslo atestatą, niekur nestoju. O aš laukiau šaukimo į kariuomenę, nes kitaip negalėjo išsipildyti mano lūkesčiai. Bet atsitiko taip, kad į rudeninį šaukimą nepatekau. Likau laukti metus, – pasakoja kunigas. – O kai pagaliau gavau šaukimą, mane, baigusį muzikos mokyklą ir neblogai grojantį triūba vaikiną, paliko tarnauti Vilniuje, Šiaurės miestelyje.“

Tada ėjo 1989-ieji, Sąjūdžio ir perversmo metai, apie kuriuos šiandien nebekalbėsime – kareiviui teko išgyventi visus neramaus laikotarpio įvykius, kurie visuomenei buvo pateikiami tik kaip realybės interpretacija.

„Žvelgdamas iš šiandienos, manau, kad kariuomenė buvo geras metas žmogiškai brandai – išmokti plauti grindis, elgtis savarankiškai. Tai man turėjo milžiniškos įtakos net ir tikėjimo prasme – įėjau į gilesnį ryšį su Dievu. Visoje aplinkoje jausdamas dvasinį vakuumą, imi ieškoti išeities, kad nepalūžtum. Ir rasdavau kampelį, kuriame galėdavau atsiduoti vienatvei. Skaitydavau knygas, itin susidomėjau Šventuoju Raštu ir Naujuoju testamentu“, – prisimena sielų ganytojas.

Gavęs leidimą išeiti į miestą, karys sukdavo į Trijų Kryžių kalną ir visada dalyvaudavo bažnyčioje, kur šv. Mišias aukodavo jaunuolį jau įsidėmėję kunigai. „Jų tarnystė mane dvasiškai stiprino. Tai buvo sielos atgaiva tai demoralizuojančiai aplinkai, kurioje tarnavau. Šiandien žinau – ten galutinai pribrendo ir įsitvirtino pašaukimas būti kunigu“, – prisipažįsta kun. R. Kazaitis.

Aktyvus Raseinių parapijos jaunimo grupės dalyvis, išmokęs groti vargonais, jautė sąlytį su Dievu, girdėdamas kvietimą – atsiduoti jam. „Savo sprendimą tapti kunigu nuo visų slėpiau sąmoningai – tai dariau ne iš arogancijos ar kokių baimių. Labai norėjau, kad tai būtų mano apsisprendimas. Daugelis ma­no, kad man darė įtakos septyneriais metais vyresnio brolio kunigystė. Tiesiai atsakau: savo gyvenimo kelią pasirinkau aš pats“, – tikina dvasininkas.

Anot jo, tėvai nesureikšmino to, kad ateityje nebus nei marčių, nei anūkų. „Su manimi baigsis ir Kazaičių giminė. O čia, šiose parapijose, man labai gera“, – nusišypso jis.

Gyventojų pagalba

Prisimindamas savo tarnystės pradžią Kulvos Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje, kunigas akcentuoja parapijiečių troškimą turėti savo kleboną. Net nesant ganytojo, grupė tikinčiųjų rinkdavosi į bažnyčią ir melsdavosi. Atvykus į paskyrimo vietą, kleboną pasitiko nejauki aplinka – nebuvo vandens, šildymo, net lauko tualeto, patalpos atsidavė pelėsiu ir puvėsiu, tekdavo vandens prašyti iš kaimynų.  Bet į pagalbą atėjo geranoriški vietos gyventojai. „Visi padėjo kuo tik galėjo. Ypač daug pastangų pagerinti gyvenimo sąlygas įdėjo čia pat gyvenantis, tuometis įmonės „Beržų kompleksas“ generalinis direktorius, buvęs Jonavos rajono savivaldybės tarybos narys Jonas Klemensas Sungaila. Ačiū jam ir kitiems, prisidėjusiems prie bažnyčios atnaujinimo ir klebono gyvenimo sąlygų atnaujinimo“, – pasidžiaugia kun. R. Kazaitis.

Klebono R. Kazaičio tarnystės patirtis rodo, kad bažnyčia labai keičiasi. Anot jo, nyksta tikėjimo vertikalė, nusileidžianti į horizontalų lygį, kai žmonių tarpusavio santykiai tik apvelkami tikėjimo aureole, bet sieloje to nėra. Tai tarsi mada – organizuoti koncertus, agapę. „Ar mes neprarandame  tos vertikalės, vedančios žmogų į santykį su Dievu? Juk Bažnyčios misija atvesti žmogų ne į minią, o į santykį su Aukščiausiuoju. Esu labiau linkęs į vienatvę, kurią laikau savo draugu. Daugybė socialinių veiklų mane nuvargintų. Aš nesu masių žmogus. Man labai apmaudu, kad dabar daugelis žmonių vertina ne pačias šventas Mišias, bet tai, kas yra šalia jų – agapę, koncertą, kita. Aš ne prieš tai, bet viskas mus turi suvesti į tą centrą, kur yra mūsų slėpinių išgyvenimas, Jėzaus kančia, Jo prisilietimas. Štai kur yra mūsų tikėjimo širdis“, – primena pašnekovas.

Pasak klebono, pirmoji kunigo užduotis – švęsti Kristaus auką, Jėzaus išganymo auką nuleisti į šiandieną. Bet kaip pakviesti žmones, kad jie tai suprastų? Antras siekis – melstis už savo žmones, prašant tikėjimo dovanos.

Klebono troškimai

Pašnekovo nuomone, labai norisi sutelkti parapijiečius, kad jie būtų labiau atsakingi už maldos namų bendruomenės gyvenimą – rūpintųsi ūkiniais reikalais, ieškotų lėšų remontui ir t. t. „Tada kunigas galėtų veikti tik kaip dvasininkas – laimintų žmonių gyvenimus, teiktų sakramentus, melstųsi. Turėtų didesnių galimybių stiprinti tikėjimą vertikale.  Labai norėčiau, kad parapija būtų atsakinga už finansus, o juos administruotų parapijos buhalteris. Reikėtų asmens, kuris dirbtų su jaunimu. Visa tai priklauso nuo žmogaus noro įsipareigoti konkrečiai bažnyčiai. Vienam kunigui viską aprėpti labai sunku. Suprantu, kad šiuos troškimus paversti kūnu – sudėtingas uždavinys“, – samprotauja sielų ganytojas.

Kun. R. Kazaitis teigia esąs sėslus žmogus ir visai nenorėtų, kad būtų perkeltas tarnauti į kitą vietą. „Šioje parapijoje norėčiau ir numirti“, – atvirai sako jis. Tačiau vietos vyskupų konferencija yra numačiusi septynerių metų kunigystės kadenciją, taigi neatmetama tikimybė, kad ateityje Kulvos ir Žeimių parapijų klebonas gali būti iš jų iškeltas. „Man tai būtų labai sunku, bet jeigu bus tokia valia, teks vykdyti. Negali paisyti vien tik savo norų“, – teigia pašnekovas.

KOMENTARAI