Kun. A. Mikitiukas: „Vieni žmonės mane myli, kiti – nekenčia“Kun. Audrius Mikitiukas. K. Putelio nuotr.

Kun. A. Mikitiukas: „Vieni žmonės mane myli, kiti – nekenčia“

Jau prieš mėnesį Kauno arkivyskupijos kurija oficialiai pranešė apie naujus kunigų perkėlimus iš vienų parapijų į kitas. Paaiškėjo, kad pokyčiai neaplenks ir Jonavos Šv. apaštalo Jokūbo, Panoterių Šv. Kryžiaus Atradimo ir Bukonių Šv. arkangelo Mykolo parapijų. Vyskupo sprendimu, jas palieka iki šiol čia tarnavęs klebonas dekanas kun. Audrius Mikitiukas. Pasak dvasininko, tai bus naudinga visiems, o 11 metų trukusi tarnystė mūsų krašte – neįkainojama gyvenimiška patirtis, kurioje būta visko.

In memoriam. Žmogus, planavęs, kūręs ir statęs Jonavą
Išsipildžiusi svajonė – gyventi gamtoje ir priklausyti jai
Kaip ir kur šią vasarą atostogaujate?

Ypač daug nekultūringų žmonių komentarų pasipylė po nuotrauka, atspindėjusia akimirką iš vieno Verbų sekmadienio. Kęstučio Putelio nuotr.

Nėra lengva

Šį sekmadienį, liepos 22-ąją, kun. A. Mikitiukas laikys paskutiniąsias savo mišias Jonavoje. Jis jau netrukus pradės savo tarnystę Švč. Jėzaus Širdies (Šančių) parapijoje ir eis kapeliono pareigas Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namuose. Kunigas įsitikinęs, kad pokyčiai – naudingi ir jam, ir jonaviečiams, nors palikti ilgus metus globotų parapijų nėra lengva.

„Sužinojęs apie perkėlimą, turėjau parvairuoti savo automobilį iš Kauno. Buvau toks sukrėstas, kad visą kelią važiavau vos 60 km/val. greičiu. Tačiau tą patį išgyvenau ir tada, kai mane iš Kėdainių perkėlė į Vilkiją. Esu sugalvojęs, kaip apibūdinti tokiais momentais tą būseną ir išgyvenimus – „kaip praradęs palaiminimą“. Iš kitos pusės – suprantu, kad, ilgą laiką dirbdamas vienoje vietoje, pradedi kartotis. Yra žmonių, kurie vos pamatę mano šypseną žino, ką aš pasakysiu. Jonaviečiams viskas atrodo įprasta, kad, ir ką aš dabar beveikčiau. Jie nebežino, ką aš darau gerai, o ką – blogai. Kai ateis kitas klebonas, jie turės galimybę palyginti“, – kalbėjo A. Mikitiukas.

Puoselės ryšį

Kunigas prisimena tarnystės pradžią mūsų mieste. Esą tuomet meškos paslaugą darydavo ir jo amžius. Kun. A. Mikitiuko žodžiais tariant, vyresnio amžiaus kunigai sulaukia daugiau žmonių pagarbos, didesnio palankumo.

„Pas mane prašyti sakramentų ateidavo vos keleriais metais jaunesni žmonės. Kai tau 50 ar 60 metų, o daugelis parapijiečių yra dvigubai jaunesni, tada jie kitaip net bendrauja. Aš į Jonavą atėjau būdamas 29-erių, tačiau tie 11 metų man suteikė tikrai daug patirties. Aš visada stengiausi vadovautis bažnyčios vertybėmis. Mane tiesiog varo iš proto, kai turiu kažką daryti nusižengdamas joms. Žinau, kad naujoje parapijoje daug pastangų dėsiu siekdamas sukurti glaudų ryšį su jos bendruomene. Kai pradėjau tarnystę čia, buvo tokių momentų, kai daugiau vadovavau, nei tarnavau. Labai džiaugiuosi, kad Kaune man nereikės būti dekanu. Tai yra visiškai nedėkinga tarnystė. Dabar visada sukausi dekanato centre. Kildavo įvairiausių probleminių situacijų. Visai nesvarbu, ar žmonės tuokėsi Žeimiuose, ar Kaune, Santuokos sakramentui jie turėjo ruoštis pas mus. Poros dažniausiai ateidavo priešiškai nusiteikusios, atseit čia kažkoks Mikitiukas reikalauja laikytis taisyklių. Žmonės mano, kad visus reikalavimus sugalvojau aš. To paties reikalaus ir bet kuris kitas dekanas. Dėl to aš vyskupui ne kartą sakiau, kad reikia visus kunigus tam ruošti ir tada nebebus tų atsikalbinėjimų, dekanai galbūt nebesulauks tiek daug priekaištų“, – svarstė A. Mikitiukas.

Ir myli, ir nekenčia

Vieša paslaptis, kad jonaviečiai kun. A. Mikitiuką vertina nevienareikšmiškai – vieni myli, kiti negali nuslėpti neapykantos ir atvirai džiaugiasi jo perkėlimu. Tačiau kunigo tokia nuomonių įvairovė visiškai nestebina.

„Man ne kartą žmonės yra sakę, kad nėra abejingų – esą vieni gali gyvybę už mane paaukoti, o kiti nekenčia taip, kad užmušti norėtų.  Aš manau, kad manęs Jonavoje labiausiai nemėgo tie, kurie norėjo gauti paslaugą ir jos negavo. Tokie žmonės skleidžia kalbas, kad davė per mažai pinigų, ir aš nekrikštijau vaiko, kažko nesutuokiau. Norėčiau jų paklausti, nuo kada auka duodama prieš krikštą. Tai, kad man davė per mažą auką, galiu pasakyti tik po sakramento suteikimo. Auka duodama tik po jo. Neseniai buvo tokia situacija – atėjo pora, išsirinkusi savo vaikui krikšto mamą, bet ji neturėjo Sutvirtinimo sakramento. Aš jiems ir sakau, kad yra dvi galimybės – arba ji pati pradeda ruoštis sutvirtinimui ir tampa nuostabia krikštamote, arba ją reiks pakeisti. O ką jie padaro? Nubėga pas kitą kunigą… Netrukus sulaukiu jo skambučio ir klausimo, kodėl pas jį atvyko siaubingai įpykusios moterys, negailėjusios piktų žodžių man. Jos pasakojo, kad aš atsisakiau krikštyti vaiką. Bet ar aš atsisakiau? Taip ir gimsta legendos. Bet man nesunku paaiškinti tokią žmonių reakciją: kai tu reikalauji ir negauni, tu dažniausiai pyksti, o jei prašai ir negauni, tada padėkoji ir nedarai tragedijos“, – savo nuomone dalijosi kun. A. Mikitiukas.

Prisimena klaidas

Vis dėlto kunigas pripažįsta padaręs ne vieną klaidą. Jaunystėje jis įsigijo „Audi“ markės automobilį. Šis pirkinys, anot dvasininko, labai supykdė jonaviečius.

„Tikrai yra prieš mane nusiteikusių žmonių, bet aš negaliu sakyti, kad esu visiškai dėl to nekaltas. Padariau didelę klaidą, kai, esant galimybei pasiimti kreditą ar paskolą, nusipirkau juodą „Audi“ markės automobilį. Esu perskaitęs daugybę atsiliepimų apie save ir iki šiol kai kuriems gyventojams dėl „Audi“ skauda širdį. Jiems dar ir dabar pikta, kad aš tai padariau, o jie, matyt, negalėjo tada nusipirkti, galbūt negali ir iki šiol. Žinau, kad su tokiu savo sprendimu stipriai prašoviau. Blogiausia yra tai, jog kunigų niekas nemoko panašių dalykų. Jei visiems jauniems dvasininkams būtų primenama, kad toks elgesys – netinkamas, panašių situacijų būtų dešimt kartų mažiau. Dabar mes patys turime viską nuspręsti, o kai tau viso labo dar nėra trisdešimties… Žinot, tada man neatrodė, kad elgiuosi netinkamai. Buvo, kad ir palaikė mane, sakė, kad viskas čia gerai, juk ir dekanas turi teisę turėti tokį automobilį. Tada man užteko jų palaikymo, bet dabar tikrai nekartočiau tokios klaidos. Tuomet gal norėjau atrodyti gražiau, būti išskirtinis. Šiandien savo gyvenime tikrai nenoriu prabangos. Nejaučiu jokio noro kažkam kažką įrodinėti. O jei jau taip norisi tokios transporto priemonės, tai pirk baltą, sidabrinę, bet tik ne juodą – tuomet niekam neužkliūsi. Būtų dar geriau, kad jos neplautum“, – šypsodamasis kalbėjo kunigas.

Sunkus laikotarpis

Kun. A. Mikitiukas prisimena dar vieną sunkų laikotarpį, kai jis buvo kaltinamas sukčiavimu išviliojant pinigus iš neįgalios moters. Neslepia, kad tuo metu patyrė didžiulį stresą, būta minčių netgi apie savižudybę.

„Buvau kaltinamas tuo, ko aš nepadariau – esą pasisavinau, pavogiau pinigus. Pradėjau vengti viešų renginių, bijojau minios mąstymo, o jį kartais matydavau komentaruose. Juo­se buvo linkima man „užsiknisti“, buvau išvadintas ir gaidžiu. Tas laikotarpis buvo toks sunkus, kad aš vienu momentu pamaniau, kaip būtų gerai nusižudyti, tada būtų ramu. Net pats išsigandau tokių minčių. Pamenu, prabundu ryte nuo šuns lojimo ir matau po kiemą vaikštančius žurnalistus. Jie filmavo mano automobilį. Buvo skelbiama, kad jis pirktas už tą auką, bet tai – ne tiesa. Kai kilo skandalas, aš paėmiau visus buhalterinius popierius ir nuvykau į vyskupiją. Jei vyskupas nebūtų įsitikinęs, kad visi pinigai užpajamuoti, jis būtų seniai išmetęs mane. Pamenu, kad be galo pykau ant žurnalisto, kuris tada apie mane rašė. Galvojau, kad norėčiau pasodinti jį ant skruzdėlyno (šypsosi). Su kuo tik kalbėdavau, visada prisimindavau šią istoriją. Man norėjosi pasiteisinti, paaiškinti, kad viskas buvo ne taip, kaip skelbiama. Džiaugiuosi, kad ilgainiui iš to išsilaisvinau ir dabar nejaučiu jokio pykčio. Gerai, kad turiu trumpą atmintį. Nieko nėra geriau už mokėjimą ir sugebėjimą išsilaisvinti iš neigiamų minčių“, – įsitikinęs A. Mikitiukas.

Komentarai juokina

Akivaizdu, kad kun. A. Mikitiuko tarnystę Jonavoje lydėjo ne vienas iššūkis. Nepaisydamas to, kunigas įžvelgia ir teigiamą įtaką – esą ilgainiui jis taip užsigrūdino, kad neigiami žmonių komentarai pradėjo jam kelti juoką.

„Seniau buvau jautrus, nervindavausi, gėriau vaistus nuo kraujospūdžio. Dabar esu išgyvenęs neapykantos ir pykčio antplūdžius. Už visa tai sumokėjau tokią kainą, kad galiu sau leisti atvirai kalbėti visomis temomis. Skaitau ir po straipsniais esančius komentarus apie mane. Ko tik ten neprirašyta… Pamenu, buvo nuotrauka, kai per Verbų sekmadienį atsivedžiau asiliuką. Žmonės komentavo, kad asilas asilą veda. Man buvo taip juokinga (šypsosi)… Anksčiau tokie komentarai būtų žeidę, o dabar man gaila pačių komentatorių – juk tokia jų kultūra. Pastebėjau, kad daliai žmonių pyktį ir agresiją kitiems asmenims norisi išreikšti tada, kai jų pačių gyvenimai klostosi nekaip. Tai yra psichologinis momentas, leidžiantis kitam užsilipti ant galvos. Kuo mažesnis šuniukas, tuo garsiau jis loja. Komentatoriams norėčiau palinkėti paaugti ir išlįsti iš savo kiauto. Linkiu jiems išmokti mąstyti kritiškai ir netikėti viskuo, ką rašo ir rodo žiniasklaida. Esu įsitikinęs, kad neigiamas mintis skleidžia tie, kurie neina į bažnyčią. Dėl to jų nuomonė man ir nerūpi. Kita vertus, žmonės myli tuos kunigus, kurie jiems kelia gailestį. Neseniai vieno ūkininko žmonos klausiau, ar aš keliu gailestį. Ji atsakė, kad tikrai ne. Aš esu tas vyras, kuris gali savimi pasirūpinti. Daliai žmonių tai yra nesuderinama su kunigyste. Jie myli tuos, kurie vaikšto dideliais batais, trumpomis kelnėmis. Tada sako: „Vaje vaje, koks vargšelis ir geras kunigėlis“ (juokiasi). Aš – ne toks“, – sako A. Mikitiukas.

Dėkojo jonaviečiams

Atsisveikindamas kun. A. Mikitiukas  dėkojo jonaviečiams už gražų laiką ir neįkainojamą patirtį.

„Tai, kas įvyko per tuos 11 metų, – neišmatuojama patirtis. Aš visiems jonaviečiams galiu pasakyti tik vieną labai didelį ir nuoširdų ačiū. Dabar bijau, kad nelyginčiau jų su kauniečiais ir nesakyčiau, kad Jonavoje viskas buvo kitaip. Tai prilygtų situacijai, kai išsiskyręs ir naują žmoną susiradęs vyras sakytų, kad buvusioji virė skanesnę sriubą (šypsosi). Stengsiuosi palikti tą gražų laikotarpį ir padėti tašką, tačiau sentimentai tikrai išliks. Manau, kad mes vis tiek dar susitiksime, o dabar sakau – ačiū“, – gražių žodžių negailėjo kunigas.

KOMENTARAI