Krašto tarmė – poeto turtas

Krašto tarmė – poeto turtas

Jonavos savivaldybės viešosios bibliotekos Knygos klubo nariai ir jų veiklai prijaučiantys skaitytojai susitiko su žymiu Lietuvos poetu, vertėju, eseistu, fotografu Vladu Braziūnu. Pokalbio metu svečias pasakojo apie savo kelią į literatūrą, paskaitė naujų eilėraščių.

Karas su žiema tuština miesto piniginę
Kviečia tapti judriausia Lietuvos savivaldybe
Tėvynės grožio ieškojo Panemunėje

Kaip pastebėjo renginį vedęs literatūrologas Ramūnas Čičelis, šio poeto kūryba itin tautinė, plaukianti iš kūrėjo vidaus, jį auginusios aplinkos. V. Braziūnas – vienas iš nedaugelio, nesidrovintis reikšti mintis tarmišku kalbėjimu ir tarmiškais tekstais. Gimęs ir augęs netoli Pasvalio, latviškos ir lietuviškos, net žiemgališkos kultūrų sankirtoje, jis išsaugojo etnologinį savitumą, siekiantį archaiškos baltų kultūros apraiškas. Ne veltui kūrėjas dar studijų metais buvo pasinėręs į kraštotyrą, Vilniaus universiteto lituanistų ekspedicijose rinko tautosakos perliukus, klausėsi autentiškų melodijų, traukiamų šimtamečių senolių balsais. „Gražiausia kūryba – tai senosios mūsų dainos“,- teigė ir poetinio žodžio vaikams, ir postmodernistinių minčių klodų nevengiąs autorius.

Tapęs Nacionalinės kultūros ir meno premijos, daugelio kitų premijų laureatu, pelnęs ne vieną „Poezijos pavasario“ vainiką, V. Braziūnas išsijuosęs pluša ir vertėjų baruose. Jis mums pristatęs ne vieną latvių, ukrainiečių autorių, o jo paties eilės neblogai žinomos skaitantiems angliškai, netrukus suskambės ir lenkiškai, gruziniškai. „Mieliausia tai, ką tuo metu dirbi“,- atsakė į klausimą apie kitas jį traukiančias veiklas. Ne paslaptis, šiandien Vlado darbų ir alsavimo pilni mūsų kultūros aruodai, o jo eilutėse pinamų žodžių prasmių ir garsų žaismas tarsi byloja, kad poezijai amžius – ne riba, jei plunksną vedžioja savo pašaukimui atsidavęs profesionalas. Poezija, anot svečio, gana apgaulingas daiktas: jos arba yra, arba nėra, dažnai tėra jos imitacijos, todėl be galo svarbu ne pamėgdžioti, o atrasti individualią saviraišką, , savo tembrą ir savo intonacijas. Net versdamas iš kitų kalbų, Vladas įsiklauso į originalo skambesį, tarsi pasitikrina, ar tai, kas siūloma, jam priimtina, ar atsiliepia aidu ir jo viduje.

„Ar skaitoma poezija dabar?“ – klausė svečio Knygos klubo lankytojos. „Kai išvysti į „Poezijos pavasario“ renginius suvažiavusius automobilius, primenančius kadaise į atlaidus atidardėjusius vežimus, suvoki, kad kažkas dar domisi. Poezija, manding, visais laikais, net kai nebuvo rašto, egzistavo kaip vienas giliausių žmogiškųjų poreikių, todėl visada atsiras tų, kuriems jos reikia“,- samprotavo pakviestasis.

Kęstučio Putelio nuotr.

KOMENTARAI