Konstitucijai prieštaraujantis įstatymas žlugdys privatų verslą

Konstitucijai prieštaraujantis įstatymas žlugdys privatų verslą

Seimo Ekonomikos komitete svarstomo pakoreguoto Lietuvos Respublikos strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių ir įrenginių bei kitų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių įstatymo pakeitimai ribotų privačių ūkio subjektų savininkų nuosavybę ir veiklos laisvę.

Šauktinių sąrašai bus paskelbti jau kitą savaitę
Politikai muša į savus vartus, mokės piliečiai
Susitarė dėl dujų pirkimo

Svarstomas (Įstatymo Nr. IX-1132) projektas nepagrįstai varžo privatų verslą, neatitinka Lietuvos Konstitucijoje, tarptautiniuose bei Europos Sąjungos (ES) teisės aktuose įtvirtintų privačios nuosavybės neliečiamumo principų.

Todėl svarstomo įstatymo nuostatos neturėtų būti taikomos privačioms bendrovėms. Neaiškūs kriterijai Projektas taisytas jau kelis kartus, bet lieka neaišku, kokiais motyvais rengėjai remiasi įrašydami privačias bendroves į trečios kategorijos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių sąrašą, nes neįvardijami jokie objektyvūs kriterijai.

Pavyzdžiui, AB „Achema“ (kaip nurodoma aiškinamajame rašte) į sąrašą įtraukta, nes yra viena didžiausių Lietuvos įmonių ir didžiausia azoto trąšų bei kitų chemijos pramonės produktų gamintoja. Tačiau neaišku, kodėl iš didžiausių įmonių sąrašo pasirinkta būtent „Achema“. Juolab kad „Achemos“ veikla nepatenka į 6 straipsnyje minimus strategiškai svarbius ūkio sektorius. Jame įvardyti energetikos, transporto, informacinių technologijų ir telekomunikacijų bei aukštųjų technologijų, finansų ir kredito, karinės įrangos sektoriai.

Riboja laisves ir teises

Nepaisant to, „Achema“ įrašyta į įstatymo projektą, kuris, jeigu bus priimtas, ribos privačių bendrovių veiklos laisvę bei savininkų nuosavybės teises: įstatymo 10–12 straipsniuose įtvirtinti apribojimai pritraukti galimus investuotojus, 13 straipsnyje – apribojimai laisvai sudaryti verslo sandorius, 14 straipsnyje – akcininkų teisių apribojimai, 15 straipsnyje – įmonės valdymo apribojimai. Tokiu būdu privačių bendrovių savininkams suvaržomos jų nuosavybės teisės – savininkai praranda teisę nevaržomai vykdyti ūkinę veiklą ir savo nuožiūra tvarkyti privačios bendrovės verslo sandorius. Nors Lietuvos Konstitucijos 23 straipsnyje yra aiškiai įtvirtintas privačios nuosavybės neliečiamumo principas.

Nuosavybės teises saugo įstatymai, nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama, tai skelbia Konstitucija. Konstitucinis Teismas (KT) 2006 metų kovo 14 dieną ir 2015 metų rugpjūčio 23 dieną yra išaiškinęs, kad nuosavybės neliečiamumo principas reiškia, jog savininkas turi teisę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti.

„Valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kišimosi į ją. Iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla pareiga nuosavybės santykius reguliuoti taip, kad nuosavybės teisės būtų saugomos ir ginamos, kad būtų užtikrintas nuosavybės neliečiamumas“, – skelbiama KT išaiškinime. Pabrėžiama, kad „kiti teisės aktai nuosavybės teisių reguliavimo srityje turi atitikti įstatymus ir jiems neprieštarauti“.

Europos Sąjungos šalių praktika Europos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio 1 dalyje skelbiama, kad „nuosavybė negali būti atimta, išskyrus atvejus, kai tai yra būtina visuomenės poreikiams ir tik įstatymo nustatytais atvejais bei sąlygomis laiku ir teisingai už ją atlyginant“.

Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, kad „nuosavybės paėmimas visuomenės interesams patenkinti nesumokant kompensacijos galėtų būti patenkinamas tik išimtiniais atvejais“. Nė viena iš ES valstybių narių savo nacionaliniuose teisės aktuose neturi įtvirtinto reguliavimo, kuris valstybei ar jos įgaliotai institucijai suteiktų teisę atlikti privačių įmonių ketinamų sudaryti bet kokio pobūdžio sandorių, kurie nėra susiję su investuotojų patikra ar su esminiais įmonių valdymo pasikeitimais, patikrą ir kontrolę.

Siekiant užtikrinti nacionaliniam saugumui svarbių įmonių apsaugą, ES šalyse pastebima aiški tendencija, kad apribojimai ir valstybės institucijų teisė kištis į privačių įmonių vidinius sandorius yra pateisinama ir leidžiama tik tuo atveju, kai siekiama atlikti pakeitimus strateginių įmonių valdyme, t. y. patikrinti užsienio investuotoją, jo patikimumo ir įtakos nacionaliniam saugumui aspektus arba pakeisti akcininkų struktūrą, perleisti dalį akcijų, arba kai atliekami kiti esminiai pakeitimai, tačiau tik tie, kurie susiję su įmonės valdymu.

Akivaizdu, kad įstatymas, kuris iš anksto ir be visuomenės poreikių būtinybės numato valstybei teisę riboti privačios bendrovės savininkų laisvę disponuoti savo nuosavybe, riboti jos sandorius, prieštarauja Lietuvos KT bei Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimui, taip pat pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstituciją, ES ir tarptautinės teisės aktus.

Valdininkams leidžiama savavaliauti

Įstatymo projekte valstybei suteikiama teisė kištis į privačių įmonių valdymą bei daryti įtaką jų valdymui. Tačiau nenumatyti jokie objektyvūs, nediskriminaciniai kriterijai, kurie neleistų valstybei piktnaudžiauti šia teise. Projekto 19 straipsnyje tik abstrakčiai nurodyta, kad Vyriausybė sudaro Komisiją, tačiau kokie konkrečiai reikalavimai taikomi Komisijos nariams – nereglamentuojama.

Įstatymo projekto 13 straipsnio 1 ir 2 dalyse nėra aiškiai nurodyta, dėl kokių ketinamų sudaryti sandorių gali būti atlikta patikra ar priimtas Komisijos sprendimas, draudžiantis sudaryti sandorius. Komisijai suteikiama teisė tikrinti visus privačios įmonės sudaromus sandorius, jeigu jų vertė viršija 10 proc. praėjusių finansinių metų metinių įmonės pajamų.

Patys savaime tokie sandoriai nekelia grėsmės valstybės nacionaliniam saugumui, tačiau tokio dydžio sandorių blokavimas gali labai smarkiai pabloginti įmonės veiklą ar net priversti ją stabdyti.

Galimą neteisėtą Komisijos sprendimą apskundus teismui, galutinis sprendimas būtų priimtas tik po kelerių metų. Konkurencingame pasaulyje tiek laiko laukdama sprendimo dėl užblokuoto stambaus sandorio įmonė gali jo ir nebesulaukti.

Iš įstatymo projekto neaišku, kokį pavojų tokie privačios įmonės sandoriai gali kelti nacionaliniam saugumui, tačiau Komisijai suteikiama teisė gauti įmonės konfidencialią informaciją, sukauptą įmonės duomenų bazėse. Kyla abejonių, ar tokia įstatymo nuostata dera su asmens duomenų apsaugos ir privataus gyvenimo neliečiamumo nuostatomis.

Neaišku, kokį ryšį su nacionalinio saugumo užtikrinimu turi ir privačiai įmonei įstatymu įtvirtinama pareiga informuoti Komisiją apie ilgesniam nei 10 metų laikotarpiui išnuomojamą ar panaudos būdu perleidžiamą nekilnojamąjį turtą. Įstatymas, jeigu jis bus priimtas, Komisijai suteikia neribotas teises tikrinti įmonių sandorius, kištis į privačių įmonių veiklą. Tačiau pačios Komisijos sudarymo bei jos atsakomybės už priimtus galimus neteisėtus sprendimus nuostatos yra labai abstrakčios ir prieštarauja ES Teisingumo Teismo praktikai.

Valstybės teisė daryti įtaką įmonių valdymui turi būti pagrįsta objektyviais kriterijais, kurie pagrįstų visuomenės poreikį ir užtikrintų, kad valdžios institucijų teise nebus piktnaudžiaujama. Todėl įstatymo projektas turėtų būti patikslintas, jame ne tik aiškiai įtvirtinant Komisijos sudėtį, bet ir jos narių kvalifikacijai keliamus reikalavimus bei atsakomybę už priimamus sprendimus.

Neišvengiamai būtina taisyti

Lietuvos Respublikos strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių ir įrenginių bei kitų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių įstatymo projektas, koks dabar ir svarstomas Seimo Ekonomikos komitete, neatitinka nei Lietuvos Respublikos Konstitucijos, nei tarptautinių, nei ES teisės normų. Tai akivaizdu. Numatyta valstybės teisė kištis į privačių įmonių veiklą gali būti pragaištinga pačioms įmonėms, o kišimasis į privačių įmonių veiklą valstybei gresia dideliais nuostoliais bei griauna investuotojams draugiškos šalies įvaizdį.

Įstatymo rengėjai turėtų atsisakyti ketinimų kištis į privačių įmonių sudaromus sandorius, riboti privačių įmonių teises. Įstatyme derėtų aiškiau apibrėžti nacionalinio saugumo interesus bei aiškiau reglamentuoti sandorius ar sprendimus, dėl kurių gali būti atlikta valstybės institucijų patikra. Taip pat įstatyme turėtų būti numatyta aiški kompensavimo tvarka už Komisijos sprendimu atliktus ribojimus ir suvaržymus.

Gintaras Balčiūnas, LEADELL Balčiūnas ir Grajauskas advokatų kontoros partneris, advokatas

© Lietuvos žinios

KOMENTARAI