Kokią svarbą Jūsų namuose įgyja pašventintos verbos?

Kokią svarbą Jūsų namuose įgyja pašventintos verbos?

Klausiame jonaviečių: Kokią svarbą Jūsų namuose įgyja pašventintos verbos?

Jaunimas imasi pabėgėlių ambasadorių vaidmens
Padarėm! Jonavos kraštas sąžiningai apsikuopė
Problemų kamuolyje – vairuotojai, pėstieji ir dviratininkai

Danutė, kultūros darbuotoja: „Aš labai laukiu Verbų sekmadienio. Prisimenu vaikystę. Pareidavo tėvai iš bažnyčios, tuoj išperdavo šventinta verbele vaikus ir klausdavo: „Ar pažadi per Velykas margutį?“ To iki šiol negaliu pamiršti. Tad ir savo šeimoje stengiuosi šios tradicijos laikytis. Verbų sekmadienis mums – didžiulė šventė. Visada einame į bažnyčią, o sugrįžę uždegame verbos šakelę ir jos dūmeliais pasmilkome namus. Ši labai sena tradicija gyva iki šiol. Senovėje verbą žmonės laikydavo ir už šventųjų paveikslų, virš durų ar kitoje matomoje vietoje. Kartais ja namus pasmilkydavo. Man labiau patinka lietuviško kadagio šakelės su pavasarinių kačiukų ar kitokių pumpurų priedais. Nesvarbu, kad, laikui bėgant, kadagys sudžiūsta, bet vis tiek saugo namus nuo negandų, ypač ugnies ir perkūnijos. Nepeikiu ir pintų verbų, jomis ypač garsėja Vilniaus kraštas. Bet tai labiau tinka dekoracijoms, namams puošti. O mes įpratę prie kadagio puokštelių – jos ir labiau kvepia, ir jaukumo namams suteikia.“

Jaroslavas ir Nijolė, senjorai: „Žinoma, kad laukiu Verbų sekmadienio. Tik nieko nedarau – visų reikalų imasi žmona. Ji įspėja, ką reikia nuveikti, kad reikia į bažnyčią ruoštis, pasimelsti, pasipuošti, verbas pasiruošti. Eisime į sodą, susirišime puokšteles ir lauksime sekmadienio ryto. Mes abudu labai gerbiame Verbų sekmadienį, nes nuo mažų dienų mums buvo pasakojama apie verbos reikšmę. Ir mama, ir močiutė verbas šventindavo ir artimuosius jomis paplakdavo. „Ne aš mušu, verba muša, po savaitės bus Velykos, būk sveikas ir nebūk dykas“ – tokius žodžius sakydavo, kai švelniai plakdavo ta šventa puokštele. Mes  verbą laikome namuose, o prieš kitas šventes ją uždegame, smilkydami apeiname visus namų kampus. Sako, kad dūmai išneša visas blogybes. Ne mes tai sugalvojome, bet prisimename senų žmonių pasakojimus. Verbų sekmadienis – graži pavasario šventė, primenanti, kad pabunda ne tik augmenija, pakvimpa žemė, bet ir siela nusiteikia Velykų laukimo džiaugsmui.“

Povilas, pynėjas: „Verbų sekmadienis – didelė šventė. Dar neturiu jokios puokštelės, bet spėsiu nusipirkti. Į mišką eiti vienas nedrįstu, nes gali sušlubuoti sveikata, numirsiu, o kas mane ten suras?

Žmona be verbos negali gyventi – pareinam iš bažnyčios, pasidedame – ir jaučiamės geriau. Vėl laukiam kito pavasario. Laikas bėga greit, nespėji apsisukt – jau kitas Verbų sekmadienis.

Puošnios, supintos verbos niekada neperkame. Mes su žmona pripažįstame kadagio šakelę ar kitokius žalumynus.

Kadagys – toks augalas: ar pamerksi šakelę į vandenį, ar laikysi sausai – po kurio laiko spygliai nubyrės, iki kitų metų pavasario žalio neišsaugosi. Mes pašventintos puokštelės nedeginame – sudedame į maišelį ir laikome nematomoje vietoje. Kitas į sodą nešame.

Oi, daug jų jau turime. Matėte, kiek daug žmonių į bažnyčią susirenka? Ir visi su puokštelėmis. Gal net ir tas, kuris yra laisvamanis, verbą pašventinti atneša. Juk ateina pavasaris, atgimimas – ir sieloje šviesiau.“

Janina, senjorė: „Mano mama pasakojo, kad Jėzus Kristus buvo nuplaktas su verba ir prikaltas prie kryžiaus. Vadinasi, verba laikoma pagarbos ir gailestingumo ženklu Nukryžiuotajam. Kiekvieną Verbų sekmadienį į bažnyčią nešuosi kadagio puokštelę, o grįžusi pamerkiu į vazą ant stalo ir laikau iki Velykų. O paskui į ką nors suvynioju, kad nepridulkėtų, ir pasidedu į nejudinamą kamputį sekcijoje. Jeigu pajuntu, kad man pradeda nesisekti, galbūt užpuola piktosios dvasios, tuomet paimu verbą, padeginu, pasmilkau, persižegnoju – ir bėdos atsitraukia. Kuo daugiau žmonija tobulėja, tuo įvairesnių verbų sumano. Mano nuomone, kadagys, kaip gamtos kūrinys, yra šventesnis negu dirbtinė ir galbūt labai patraukli verba, nors ir ji padaryta iš sudžiovintų žolynų. Mano mama aiškindavo, kad šis pašventintas žolynas saugo namus nuo ugnies, nuo piktų dvasių. O kai sulauksime kito pavasario, šitas reikės sudeginti, nes švento daikto išmesti nevalia.“

Onutė, senjorė: „Esu kaimo žmogus, tad tikėjimas verbų galia ir Verbų sekmadieniu atėjęs iš prosenelio, senelio, mamos pasakojimų ir mano pačios vaikystės prisiminimų. Įkopiau į aštuntą dešimtį, bet nesu praleidusi nė vieno Verbų sekmadienio. Jeigu tik nesusergu, kasmet savo pareigą atlieku Dievui. Nė kiek neabejoju, kad pašventinta verba namuose turi būti. Kasmet senąja pasmilkau kambarius ir ją  sudeginu. Atrodo, tokia nedidelė puokštelė, bet ji tikrai apsaugo nuo visokiausių blogybių. Jeigu žmogus širdimi tiki pašventintos verbos galia, tai taip ir bus. Nepasitaikė, kad trenktų žaibas, kiltų gaisras ar kokia kita bėda ištiktų. Tvirtai tikiu, todėl ir jaučiuosi saugiau. Parėję iš bažnyčios, turime ta verba paplakti artimuosius, ne paglostyti, bet lupti, kad pajustų kadagio aštrumą. Paskui iki Velykų pasninkaujame. Tokia yra mūsų priešvelykinė rimties savaitė, po kurios ateina didysis džiaugsmas.“ 

KOMENTARAI