Kodėl nepilnamečiai bėga iš namų?Psichologė K. Verseckienė pastebi, kad įvairios neformalaus ugdymo veiklos duoda geriausių rezultatų. Asociatyvi nuotr.

Kodėl nepilnamečiai bėga iš namų?

Paauglystė – intensyvus laikotarpis, kai jauni žmonės patiria nemažai vidinių pokyčių, susiduria su stresu ir sunkumais, keičiasi jų socialiniai poreikiai. Kartais dėl to jie maištauja ir prieš suaugusiuosius renkasi įvairias protesto formas. Viena tokių – bėgimas iš namų. Šis kraštutinis poelgis sukrečia visą šeimą. Kad tokia patirtis nesikartotų, psichologai pataria išsiaiškinti priežastis ir priimti tinkamus sprendimus, nes nei bausmė, nei pyktis ar nesikalbėjimas tikrai nepadės.

Išgelbėti gyvūnai suteikia ir gyvenimo prasmę, ir laimę
Per Šv. Velykas – gamtos išdaigos
Jonavos meru išrinktas Eugenijus Sabutis

Mūsų miesto bendruomenę taip pat neretai pasiekia žinios apie pabėgusius paauglius. Štai rugsėjo mėnesį ieškota penkiolikmetės. Išėjusi į mokyklą, ji negrįžo namo net keletą dienų. Laimei, viskas baigėsi laimingai – mergaitė surasta. Tyrėjų žiniomis, ji jau ne pirmą kartą buvo išvykusi iš namų, niekam apie tai nepranešusi, glausdavosi pas draugus.

Pasak Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Jonavos rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus tyrėjos Giedrės Ješkevičiūtės, praėjusiais metais iš namų buvo pabėgę apie 30 nepilnamečių, 2017-aisiais – apie 20. Jų amžius – 14–17 metų. Dažniausiai taip elgiasi Jonavos r. vaikų globos namų gyventojai. Šeimose augantys paaugliai bėga kur kas rečiau.

Pasitaiko atvejų, kai patruliuojantys pareigūnai pastebi nakties metu vaikštančius nepilnamečius ir juos parveža į namus ar globos įstaigą.  „Retesniais atvejais pabėgusieji patys pareina į namus ar globos įstaigą po dienos ar dviejų, tačiau dažniausiai jie sugrįžta savo noru jau kitos dienos paryčiais. Vienas pagrindinių dingimo tikslų – noras pabūti ilgiau su savo draugais. Globos įstaigos auklėtiniai dažniausiai teisinasi, kad jiems nepatinka gyventi šiuose namuose, nes juose nėra ką veikti, kartais skundžiasi, kad nesutaria su darbuotojais“, – informavo policijos atstovė.

Kitokia patirtis

Jonavos r. vaikų globos namų psichologės Kristinos Verseckienės teigimu, paaugliai bėga dėl to, kad nemoka kitais būdais spręsti jų kelyje pasitaikančių sunkumų. „Šie jauni žmonės, dar gyvendami šeimose, paprastai jau būna patyrę fizinį ir psichologinį smurtą, nepriežiūrą, t. y. situacijas, kurių metu jautėsi bejėgiškai. Psichologijoje tai laikoma traumine patirtimi, kuri susijusi su prastesniu gebėjimu suvokti save ir aplinkinius, spręsti problemas. Ir nors iš šalies gali atrodyti, kad vaikas, patekęs iš nesaugios šeimos aplinkos į globos namus, turėtų jaustis gerai ir džiaugtis puikiomis sąlygomis, tačiau iš tikrųjų jis išgyvena ir šeimos, ir ankstesnės būties netektį – neigimo, pykčio, liūdesio, gėdos, kaltės jausmus“, – kalbėjo psichologė.

Jos žodžiais, šis paauglys neteko ne tik aplinkos, kurioje jis buvo nesaugus, juo nebuvo gerai pasirūpinta, bet ir nebeliko tų akimirkų, kai tėvai, nors vienam vakarui įveikę turimas priklausomybes, juos apkabindavo. Jie nebeturi ir kaimynės, kuri priimdavo nakvoti ir pavaišindavo pyragu, nebeteko buvusių mokytojų, draugų, galų gale – savo lovos.

Bėga pas tėvus 

Dalis vaikų, neseniai patekusių į globos įstaigą, nori žūtbūt grįžti pas tėvus. „Identifikavus priežastį ir kartu su vaiku atradus kitus sprendimo būdus, pabėgimų skaičius sumažėja. Tačiau kai kuriais atvejais, net ir žinodamas, kad yra kita išeitis, vaikas vis tiek dingsta, nes pasiduoda momentiniam norui sužinoti, kaip laikosi šeima be jo“, –  teigė specialistė.

Iš globos namų taip pat bėga nepilnamečiai, turintys tam tikrų elgesio ir emocijų sutrikimų, priklausomybių. Pastaruosius trejus metus stebima tendencija, kad tokių situacijų dažnėja, nes tai jau susiję su vis platesnius mastus apimančia narkotikų vartojimo problema mieste ir šalyje. Šio amžiaus paaugliai dėl vykstančių pokyčių kūne, nepakankamų gebėjimų įvertinti pasekmes, turimų emocinių sunkumų susiduria su vis lengvėjančiu narkotikų prieinamumu.

„Jonavos rajono vaikų globos namuose pabėgimu laikoma, jei vaikas negrįžta iki 22 val. Tokiu atveju informuojami policijos pareigūnai. Vasaros laikotarpiu negrįžtama gerokai dažniau. Keli paaugliai bėga po kelias dešimtis kartų. Kol kas su jais sunkiai sutariame ir nerandame būdų, kaip galėtume išspręsti problemas“, – teigė psichologė.

Pagalba vaikui  

Pašnekovės žodžiais, vieni „bėgliai“ noriai pasakoja apie išgyventą baimę, nerimą, nesaugumą arba nuotykius su draugais. O kiti rėžia piktai: „Bėgu, nes čia nepatinka“, „Čia užkniso“, „Čia kalėjimas“, „Nėra ką veikti“, „Čia šita kabinasi, kad susitvarkyčiau“. Svarbiausia, kad jie nemano, jog tai, ką daro, yra blogai, rizikinga, arba vengia kalbėti šia tema.

Su grįžusiais auklėtiniais kalbasi  socialiniai darbuotojai, psichologė, kiti specialistai, kai kuriais atvejais kreipiamasi pagalbos į Jonavos r. savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrių, Jonavos psichikos sveikatos centrą, netgi į priklausomybės ligų centrus.

Vienas efektyviausių būdų, padedančių spręsti auklėjimo sunkumus, yra pasiūlymas tokios veiklos, kuriose nepilnamečiai patiria sėkmę.

„Paprastai tai būna įvairios neformalaus ugdymo veiklos, todėl labai dėkojame būrelių vadovams, kurie neišsigąsta vyraujančių neigiamų stereotipų ir priima šiuos vaikus, padeda jiems užaugti. Tik supratus paauglį, nuoširdžiai jį išklausius, sukūrus pasitikėjimu grįstą santykį, galima pasiekti rezultatų“, – akcentavo globos įstaigos darbuotoja.

Turi reaguoti visi 

Jonavos rajono savivaldybės pedagoginės psichologinės tarnybos psichologės Solveigos Baltrušaitienės teigimu, visais laikais vaikai bėgo iš namų ir tai dažnai nepriklauso nuo šeimos visuomeninės padėties. „Daugelis mūsų, gerai pagalvoję, prisimintų bent kartą išgyvenę situaciją, kai, apibaręs vaiką, vėliau jį randi spintoje, vonioje ar palindusį po stalu. Tai sumažintas pabėgimo scenarijus. Net jei suaugusiajam atrodo, kad priežasčių tokiam poelgiui nėra – jos vis tiek egzistuoja: įtempti santykiai tarp tėvų, per griežtos namų taisyklės, per dideli reikalavimai, romantizuotas požiūris į gyvenimą gatvėje“, – dėstė mintis psichologė.

Jos žodžiais, pirmasis parūkymas, alaus išgėrimas, pabėgimas iš pamokų, svetimo daikto paėmimas dažniausiai būna susiję su smalsumu, draugų spaudimu, noru patraukti bendraamžių dėmesį. Tačiau, kai paauglio netinkamas elgesys demonstratyviai kartojasi, tai galima vadinti signalu, kad jis turi sunkumų, kurie gali pastūmėti prie dar blogesnių sprendimų – bėgimo iš namų. Taigi kalbėti su juo, o ne barti ir bausti, reikia nuo pirmų jo patirčių priimant gyvenimo iššūkius.

Pastebėjus netinkamą vaiko elgesį, turi reaguoti visi. Jei pirmieji pastebi pedagogai – informuoja tėvus, dalijasi informacija su įstaigos specialistais, numato veiksmų planą. Jei tėvams kyla klausimų, kaip elgtis ir padėti savo sūnui ar dukrai, jie turi visas galimybes tartis su specialistais ir kitomis pagalbą teikiančiomis institucijomis. Iš tiesų pagalba yra ilgas procesas, reikalaujantis iš suaugusiųjų kantrybės, geranoriškumo, savitvardos, tiesiog tikėjimo, kad pasiseks, besąlyginės tėvų meilės ir supratimo, kad su atžala jie turi keistis ir patys. Norėjimas geriausio turi neužgožti mažų pasiekimų, žingsnelių einant bendro tikslo link.

 

KOMENTARAI