Knyga, bylojanti, kaip  „jonuviai“ kūrė savo rajonąLeidinys sudomina ir turiniu, ir poligrafine išvaizda. K. Putelio nuotr.

Knyga, bylojanti, kaip „jonuviai“ kūrė savo rajoną

Jonavos viešojoje bibliotekoje pristatyta nauja knyga apie mūsų krašto istorinę praeitį – tai Vytauto Venckūno monografija „Jonavos valsčius ir miestas 1918–1940 m“. Leidinys skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui, jo atverstinį puslapį puošia „Taurostos“, jau leidžiamo metraščio, logotipas.

Jonavos autobusų parką papildė du nauji autobusai
„Gaschemos“ laukia milijoninės investicijos
Į Dainų šventę keliaus gausus jonaviečių šokėjų būrys

Talkino bendraminčiai

„Jonavos istoriją anksčiau bandėme sudėlioti kone su liniuote ir žirklėmis. Nebuvo sistemingo tiriamojo darbo, sutarimo ir susitelkimo. Užsiėmęs kraštotyra, suvokiau, kad tose mūsų pastangose atsiveria balta dėmė – tarpukario laikotarpis. Tai nebuvo lengvi metai. Tuomet brėžėsi miesto ir rajono administracinės ribos, kūrėsi vietos valdžia. Kokia ji buvo, kokios asmenybės darbavosi krašto labui, pagaliau kur buvo tie kaimai, kurių ne vienas dabar palikęs tik pavadinimą?“, – renginio pradžioje paaiškino knygos atsiradimo priežastis V. Venckūnas.

Toliau autorius, lyg neakivaizdinis gidas, nuvedė visus į šimtametę praeitį, į žibalinės lempos ir plieninio dalgio gadynę, kai Jonava dar garsėjo degtukų fabriku, o kas antras jonavietis šnekėjo „lenkiškai“. Įdomus tada buvo ne tik viešasis gyvenimas, apie kurį kiek daugiau žinome, bet ir savivaldos kūrimasis. Gerokai pasikapsčius archyvuose, autoriui ir jo talkininkams pavyko užčiuopti anuomet vyravusių politinių pažiūrų, visuomeninės veiklos ir minties dokumentinio liudijimo pėdsakų.

Knygos autorių sveikinęs hab. dr. Andrejus Edvardas Ancuta, išvertęs vyskupo J. K. Kosakovskio prisiminimus, patikino, kad leidinys atitinka geros monografijos reikalavimus, istorikas ir kartografas Valdas Urbanavičius pasidžiaugė dailiai atspausdintais žemėlapiais, dešinę autoriui paspaudė ir Savivaldybės, bibliotekos atstovai.

V. Venckūnas, nepriimdamas laurų vien sau, padėkojo jau anksčiau ant temos pėdsakų jį užvedusiems talkininkams – kraštotyrininkui Artūrui Narkevičiui, istorikui Algirdui Antanui Gliožaičiui, archyvų specialistei Nijolei Ambraškienei, visiems, padėjusiems rinkti ir knygos pavidalu išleisti įvairiuose šaltiniuose išsibarsčiusią istorinę informaciją.

V. Venckūnas žemėlapiuose „skaitė“ valsčiaus, rajono plėtros dinamiką. K. Putelio nuotr.

Kamuoliukais ir pupomis

Carinės Rusijos laikais Jonavos valsčius priklausė Kauno apskričiai, 1915 m. miestelyje gyveno 5920 įvairių tautybių žmonių. Valsčius buvo suskirstytas į seniūnijas, bet seniūnijos statusą turėjo ir valsčiaus centras – pati Jonava. Tą padalijimą sugriovė Pirmasis pasaulinis karas, kai Lietuva buvo suskirstyta į 14 apskričių. Įsakymai tada buvo leidžiami dviem kalbomis – vokiečių ir lietuvių. 1916 m. vykstant apskričių stambinimui Jonavos apskritis visai panaikinta, tie plotai atsidūrė Ukmergės apskrityje.

1918 m. paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, reikėjo pertvarkyti ir vietos savivaldą. Po ilgų diskusijų prezidentas A. Smetona su viceprezidentais ir ministrais kreipėsi į tautą: „… Negaišdami nė dienos, kiekvienoje parapijoje susirinkite visi vyresnieji, be kalbos ir tikybos skirtumo, ir išrinkite Parapijos Komitetą iš penkių ar septynių žmonių. Išrinktasis Komitetas turi tuojau paimti į savo rankas tvarkytis apylinkės gyvenimą. Tasai komitetas tuojau turi pasikviesti stiprius ištikimus vyrus ir sudaryti iš jų miliciją…“ Kreipimasis buvo platinamas visoje šalyje, skelbiamas iš sakyklų bažnyčiose. Kai kur buvo laikomos net specialios mišios, skirtos rinkimams, vyko iškilmingos procesijos. Parapijų komitetai paprastai buvo išrenkami po pamaldų, iškilmingoje aplinkoje. Tačiau pasitaikė įvairių nutikimų. Antai Vilniaus apskrityje, Turgeliuose, kunigas į bažnyčios vidų pasikvietė tik ponus. Supykę valstiečiai kirviais išlaužė Dievo namų duris ir išvaikė turtuolius.

Jonavos valsčiuje parapijos komitetas buvo išrinktas 1918 m. lapkričio 20 d. Į jį pateko gydytojas, kunigas, mokytojas, dvarininkas, miestelėnas ir du valstiečiai. Vietos žydų bendruomenei buvo pasiūlytos dvi vietos, tačiau šie reikalavo mieste atskiro komiteto, nes čia jų gyveno du kartus daugiau nei lietuvių, lenkų ir rusų.

Nuo komiteto darbo pradžios daug dėmesio skirta lietuviškų mokyklų steigimui, mat šių prieškariu tebuvo trys – Jonavos liaudies dviklasė, Kulvos ir Skarulių pradžios, daugelis valsčiaus gyventojų buvo beraščiai.

Pirmieji savivaldybių rinkimai įvyko 1920 m. Įdomi buvo balsavimo procedūra. Užsiregistravęs rinkėjas gaudavo kamuoliuką ir eidavo prie dėžių, padalytų į dvi dalis – juodąją ir baltąją. Dėžių skaičius atitiko kandidatų skaičių. Jei rinkėjas įmesdavo kamuoliuką į baltąją dėžės dalį, tai „už“, jei į juodąją, tai „prieš“. Kai kur rinkėjai mesdavo net pupas į tamsius ir šviesius butelius ar kibirėlius. Tais pačiais metais įvyko rinkimai ir į miesto tarybą. Jos sprendimu paskirta ir miesto valdyba: burmistru tapo Boleslovas Romaška (55 m. amžiaus kurpius, dvarininkas, mėnesio alga – 800 auksinų), raštininku – Aleksandras Kazlauskas (28 m. amžiaus, dvi gimnazijos klasės, alga – 800 auksinų), šio padėjėju – Pranas Lakavičius. Beje, milicijos viršininku tapęs 23 m. amžiaus Stasys Jakutavičius gavo algos tik 550 auksinų. O dvi pirmosios liaudies mokyklos klasės reiškė, kad žmogus temoka skaityti ir pasirašyti.

Pirmieji skaitytojai – garbaus amžiaus jonaviečiai, jiems – pirmieji autografai. K. Putelio nuotr.

Ne vien skaičiai, faktai

Monografija – ne vien skaičiai ir pavardės. Viename skyrelyje kalbama ir apie bene garsiausią jonuvį  (taip anuomet vadindavo jonaviečius) Jeronimą Ralį. Šis, pasirodo, buvo ne tik kruopštus hegzametro nagrinėtojas, bet ir aktyvus visuomenininkas. 1918 m. dalyvavo gydytojų susirinkimuose Vilniuje, bendravo su Jonu Basanavičiumi. 1918 m. gruodį „Lietuvių balsas“ komentavo daktaro ladotuves, kuriose dalyvavo ir vyskupas J. Tumas. Žodį prie kapo duobės tarė farmaceutas S. Nasvytis, kuris nupiešė „a. a. dr. Ralį, didį Jonavos pilietį, savivaldybės pirmininką, nelaimingųjų ramintoją“.

Nemažai vietos monografijoje skiriama to meto įstatymdavystės paaiškinimams, žemės reformai, valstybės ir bažnyčios, tautybių santykiams. Pavyzdžiui, trečiajame dešimtmetyje jonuviai ypač susirūpino miesto švara ir tvarka. Jie ne kartą kreipėsi į miesto tarybą su prašymu iškelti turgų iš miestelio centro į pakraštį. Tai kėlė žydų bendruomenės nepasitenkinimą, nes prekyba buvo pagrindinis jos verslas. Po ilgalaikių ginčų priimtas burmistro Aristacho Jefremovo kompromisinis pasiūlymas: iš miesto centro į aikštę prie Birutės ir Vytauto gatvių iškelti tik gyvulių turgų. Galbūt tokiam sprendimui turėjo įtakos ir žydų rabino Chaimo Silmano laiškas vidaus reikalų ministrui.

Daug istorinių perliukų surinkta iš to meto spaudos. Čia ir medinio tilto per Nerį atidarymo iškilmės 1930 m., ir oficialus A. Smetonos vizitas 1932 m. apžiūrint švietimo ir karo reikmėms skiriamus sklypus. Šiltai, remiantis liudininkų prisiminimais atsiliepiama apie pirmuosius miesto burmistrus B. Romašką, Vladislavą Markevičių, Juozą Kauną, Stasį Eidukaitį, šias pareigas su išimtimi ėjusį kleboną Petrą Vaitiekūną, Jokūbą Epšteiną, kitus asmenis. Gausu nuotraukų iš Krašto muziejaus fondų, asmeninių jonaviečių albumų, įvairių dokumentų kopijų. Ypač stipri, sakytume, unikali leidinio dalis – žemėlapiai, planai, žymintys įvairiais laikotarpiais miesto, valsčiaus, apskrities ribas. Gale – 1936 m. straipsnis „Jonava įrodė, kad ji atgimusi“ iš „Lietuvos aido“, kuriame pasakojama, kaip jonuviai šventė Tautos Dieną. Čia pabrėžiama, kad Jonava „ne tik atkuto, bet ir padarė milžinišką šuolį“. Ne veltui šventėje lankėsi pats prezidentas A. Smetona, anuomet vadintas tautos vadu, Vyriausybės nariai.

Įdomu, kad monografijos pristatyme apsilankė ir prieškario laikus menanti jonuvė – 86-erių metų Nadežda Kriučkovaitė. Jos pasakojimas apie atmintyje likusias dienas, kai, lankantis prezidentui, vaikai šoko ir sportavo, apie tai, kaip taikiai tarpukaryje sugyveno įvairių tautybių miesto žmonės, galėtų papuošti ne vieną kraštotyrininkų darbą.

KOMENTARAI