Kineziterapeutas Laurynas: „Užmirškite žodį „tingiu“Kineziterapeutas įvairiomis priemonėmis padeda gydyti įvairias užklupusias sveikatos problemas. K. Putelio nuotr.

Kineziterapeutas Laurynas: „Užmirškite žodį „tingiu“

Kineziterapeutas – turbūt ne vienam gana sunkiai ištariamas žodis, tačiau žmonėms, patyrusiems įvairių traumų ar skausmų, tampa aišku, kuo užsiima šios profesijos atstovai.

Stabligė – sunki liga
Jonavietė: „Baisu eiti į miškingą vietovę – pilna erkių“
Vaikų poilsio stovykloms – sveikatos saugos reikalavimai

Šiandien mūsų skaitytojams siūlome pokalbį su jonaviečiu Laurynu Naujoku. Šio specialisto patarimai, tikime, bus naudingi daugeliui. – Laurynai, papasakokite apie save.

– Esu tikras jonavietis, čia gimęs ir užaugęs. Baigęs mokyklą, mokiausi Utenos kolegijoje medicinos mokslų. Bendrosios praktikos jau turiu apie septynerius metus. Iš pradžių dirbau gydymo įstaigoje, po pusantrų metų ėmiausi individualios veiklos – dirbti savo sukurtoje medicinos įstaigoje, kviesti žmones ir jiems padėti. Taip visa dabartinė veikla ir išsivystė. Iš pradžių turėjau mažą kabinetuką, tačiau po kurio laiko pamačiau, kad reikia daugiau erdvės ir laisvės dirbti su žmonėmis, tuomet susiradau Kauno gatvėje esančias patalpas.

Šiuo metu veikla plečiasi – dirbu jau nebe vienas. Esu subūręs komandą – kartu su manimi darbuojasi masažuotojas Marius Daniulis, ergoterapeutė Aušra Mikučionienė. Turime mini kliniką, kurioje žmonėms galime suteikti visą reabilitaciją. Skaudą kaklą, nugarą, sunku judėti – tokias problemas ir sprendžiame. Padedame ir sportininkams.

– Kodėl kineziterapija?

– Juokaudamas sakau, kad ir man šį žodį sunku ištarti. Kol išmokau, praėjo keli studijų kursai (aut. past. – šypsosi). Visada norėjau savo veiklą sieti su sportu, bet taip jau susiklostė, kad sportas liko tik mano širdyje. Mintį apie kineziterapiją pasufleravo mama, nors pati nesusijusi su medicina, abu mano tėvai – menininkai. Mama – dailės mokytoja, tėtis – paminklų dailininkas. Su broliu taip pat esame baigę Jonavos meno mokyklą. Sakoma, kad kineziterapeuto specialybei reikia ir meno, ir ritmikos. Džiaugiuosi, kad mama buvo įžvalgi.

– Kokios jonaviečių sveikatos bėdos?

– Žmonės labai mažai juda, turi daug komforto, ilgai sėdi. Jeigu išeina pasivaikščioti, tai daro tik tiesiu keliu, asfalto danga. Iš tikrųjų geriau vaikščioti nestabiliomis platformomis, nelygiais takais, kad kuo įvairiau dirbtų kūno raumenys. Mes kiekvienas turime daugiau kaip 600 raumenų, bet įdarbiname tik apie 200, o visi kiti ilsisi. Mano darbas ir yra juos pažadinti bei aktyvuoti, kad žmogus geriau jaustųsi. Taigi kineziterapija – gydymas judesiu.

– Dažnai kineziterapeutas vadinamas masažuotoju. Kaip į tai reaguojate?

– Dar kiti sako netaisyklingą formą masažistas (aut. past. – juokiasi). Ypač vyresnio amžiaus žmonės pavadina daktarėliu, gydytoju. Anksčiau dar juos pataisydavau, dabar gi jau nesvarbu. Jei žmonėms taip gerai, man ir irgi. Su laiku žmonės išmoksta taisyklingą pavadinimą. Žinoma, daugelis žino, pas ką ir ko ateina. Iš karto nurodo, ką skauda. Masažas yra tik pagalbinė priemonė. Teikiame fizioterapiją, į kurią įeina ultragarsas, lazerio terapija, elektros stimuliacija, vakuumas. Turime vieną moderniausių įrangų Lietuvoje – kaip aš vadinu, „kombainą“, kuriame yra daug įvairių pagalbinių dalykų. Turime parengę edukacinę programą, žmonėms suteikiame daug informacijos apie gydymo metodus. Labai mėgstu aiškinti, kad žmogus vengtų daryti tas pačias klaidas. Kartu sprendžiame, ieškome, žiūrime, kaip jis sėdi, ką kelia ir pan. Po ranka turiu muliažus, kuriais galiu vaizdžiai parodyti, pavyzdžiui, kas yra išvarža, kaip stubure susidaro kompresija, kaip ją galima sumažinti ir pan. Kai kurie pacientai mano, kad jei turi stuburo išvaržą, tai jau yra neįgalūs. Taip nėra. Kineziterapijos metodais tikrai galima išgydyti 3–4 mm išvaržą. Sudėtingiau, kai žmogus yra užsisėdėjęs, nejuda, stuburas yra dehidratavęs, tuomet gerokai sunkiau jį išjudinti. Tokiais atvejais vyksta ne tik gydymas, bet ir edukacija. Kineziterapeutai tik parodo kryptį, o žmogus pats turi dirbti su savimi.

– Kokio amžiaus daugiausia lankytojų?

– Įvairaus, tačiau vyresnių žmonių sveikatos problemos kartais tvarkomos daug lengviau negu jaunimo. Toks pastebėjimas: neretai 18-metis jau panašus į 60-metį. Būna, kad dirbti su jaunuoliu kur kas sudėtingiau, nes jis suole ilgai sėdėjo susikūprinęs, į mokyklą pėsčiomis nevaikščiojo. O mūsų senoliai pėstute žygiuodavo ne vieną kilometrą, namuose nesėdėdavo, nes nebūdavo televizoriaus, kompiuterio ar išmaniojo telefono, eidavo į laukus dirbti, padėti tėvams ūkyje ar pan. Visą laiką juos lydėjo fiziniai darbai. Nuo pat mažens kūnas buvo supažindintas su veikla. Todėl vėliau pažadinti raumenyną kineziteraupeutui yra daug lengviau, nei jį sukurti iš naujo.

Komforto šiais laikais yra be galo daug: nemažai laiko praleidžiama sėdint automobiliuose, prie kompiuterių, darbovietėse. Rekomenduoju visiems daugiau judėti, pakilti nuo sofučių. Žinoma, visur reikalingas saikas. Tai nereiškia, kad privalu plušėti daugybę valandų sporto salėje, tai gali būti aktyvus laisvalaikio leidimas gamtoje – vaikščiojimas, važinėjimas dviračiu, darbas prie namų, ūkio veikla ir pan. Užmirškite žodį „tingiu“. Reikia prisiversti save judinti.

–  Jūsų darbą galima pavadinti verslu. Ar sunku jį vystyti Jonavoje?

– Man tai yra paprasta. Visų pirma šis darbas teikia malonumą. Jei namo grįžčiau kasdien dantis sukandęs, o kitą rytą nenorėčiau net keltis, tai būtų tikrai sunku. Tačiau, kai pamatai, kad tavo veikla padeda žmonėms, tai yra geriausias dalykas. Tai motyvuoja, tuomet stengiesi ieškoti būdų, kaip galima dar labiau pagelbėti. Verslas man visada buvo antrajame plane. Jis išsivystė palengva. Prieš kurį laiką Jonavoje šios nišos visai nebuvo, tačiau dabar konkurencija nemaža. Masažo (grožio) salonų mieste – apstu. Savo veiklą įsivaizdavau kur kas platesnę, nes esu įvaldęs ne vieną techniką. Taip palaipsniui natūraliai atėjau iki verslo. Nusipirkau kamuolį, kitą kartą – gumas ar lazdeles, susikaupė daug pagalbinių priemonių. Jei viskas iš karto būtų „nukritę“, tikriausiai net nebūčiau žinojęs, nuo ko pradėti.

Džiaugiuosi, kad įsikūriau Jonavoje, mat buvo įvairių pasiūlymų išvykti ir į didžiuosius miestus. Esu ištikimas šiam kraštui: čia puikus susisiekimas, į darbą mėgstu vaikščioti pėstute. 

– Ar, kurdamas verslą, gavote kokią paramą?

– Prieš dvejus su puse metų rašiau projektą Užimtumo tarnybos paramai gauti. Iš gautų lėšų įsigyta „Red Cord“ pakabinamų virvių sistema ir fizioterapijos įranga. Ši valstybės teikiama pagalba labai reikalinga ir mums ji labai padėjo. Visiems pradedantiems kurti savo verslą patariu pasidomėti šia teikiama parama ir ja pasinaudoti. Tai didelė paskata.

– Kokie ateities planai?

– Mano profesija neleidžia sustoti vietoje. Visąlaik norisi tobulėti, plėstis, teikti daugiau pagalbos žmonėms. Su kiek­vienu klientu aš tobulėju. Taip pat sieksiu didinti komandą. Planuojamos konsultacijos su sveikos mitybos specialistu Artūru Sujeta, beje, taip pat jonaviečiu. Tolimoje ateityje norėčiau skaityti paskaitas, perteikti savo žinias kitiems.

– Kaip pats leidžiate laisvalaikį?

– Savaitgaliai, kaip pats sakau, man yra šventas dalykas. Darbas iš tikrųjų yra sunkus – ne tik fizinis, bet ir psichologinis. Ateina žmonių, turinčių įvairių problemų. Reikia juos ir išklausyti, ir pačiam išsiklausinėti, kad surasčiau tinkamą gydymo metodą. Po savaitės pavargstu, todėl savaitgaliais ilsiuosi, kad paskui galėčiau vėl kokybiškai dirbti. Džiaugiuosi turėdamas nuostabią šeimą – žmoną ir pustrečių metų dukrytę. Visą laisvalaikį skiriu joms. – Ačiū už pokalbį.

KOMENTARAI