Katalikiškosios šaknys stiprina žmogųV. Birjotas – naujasis Šv. apaštalo Jokūbo parapijos klebonas ir Jonavos dekanato dekanas. K. Putelio.

Katalikiškosios šaknys stiprina žmogų

Birželio mėnesį Kauno arkivyskupijos kurija oficialiai pranešė apie naujus kunigų perkėlimus iš vienų parapijų į kitas. Pokyčiai neaplenkė ir Jonavos Šv. apaštalo Jokūbo parapijos. Vyskupo sprendimu, iki šiol čia tarnavusį kleboną dekaną kun. Audrių Mikitiuką pakeitė ilgą laiką Švč. Jėzaus Širdies (Šančių) parapijos klebono ir Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų kapeliono pareigas ėjęs kun. Virginijus Birjotas. Šiandien mūsų skaitytojus supažindiname su naujuoju Šv. apaštalo Jokūbo parapijos klebonu ir Jonavos dekanato dekanu.

Pažintis su kukliu inteligentu Liudu Mažyliu
Šmaikštuoliui – pirmoji vieta
Šiandieninis žmogus turi ieškoti gyvenimo prasmės

– Papasakokite plačiau apie save.

– Gimiau 1975 metais spalio 5 dieną Radviliškyje. Iki šiol ten gyvena mano tėvai, sesuo su savo šeima. Todėl šaknys, sakyčiau, „geležinkelietiškos“. Augau ir mokiausi šiame mieste, būdamas labai jaunas, dar net neturėdamas aštuoniolikos metų, įstojau į Kauno kunigų seminariją. Augau tikinčioje šeimoje, dažnai lankydavome šv. Mišias.

– Kas paskatino žengti žingsnį dvasinio gyvenimo link?

– Giminėje turėjome a. a. vienuolę, gimusią 1904 metais. Tarybiniais laikais ji slaptai tarnavo Dievui.

Pamenu, kaip su močiute važiuodavome jos lankyti į Vilnių. Žinoma, tai turbūt irgi turėjo įtakos mano pasirinkimui. Tam tikri pokalbiai su ja, bažnyčios lankymas paskatino stoti į  seminariją. Jau paūgėjęs ir priėmęs Pirmąją Komuniją bažnyčioje buvau patarnautoju, vadinamuoju „klapčiuku“ (aut. past. – šypsosi). Nors buvo tarybiniai laikai, bet Radviliškyje patarnautojų nestigo, jie kartais net netilpdavo prie altoriaus. Iš tos kompanijos seminariją baigėme trise – Pakruojo dekanas, Kužių klebonas ir aš. Pasirinkimą labai sustiprino susitikimas su popiežiumi šv. Jonu Pauliumi II Lomžoje 1991 metais, kada gausus būrys iš Lietuvos vyko su juo pasimatyti. Šis šventasis – man didelis autoritetas. Kunigo Mečislavo Malinskio knygą „Pašaukė mane“  perskaičiau du kartus.

Baigęs vidurinę mokyklą, iš karto įstojau į seminariją. Tuomet klierikų buvo daug, 1993 metais mokėsi net 48 jaunuoliai, tarp jų – ir aš. Šiandien iš jų kunigais dirba 21, turime ir du vyskupus: Telšių – Kęstutis Kėvalas ir Panevėžio – Linas Vodopjanovas. Buvome ir esame tikrai draugiškas kursas: jau bus 19 metų kunigystės, o mūsų susitikimai vyksta kas pusmetį. Dešimtmečio sukaktį minėjome Romoje.

Kun. V. Birjotas: „Kunigų siekis – bažnyčią prijaukinti.“ Kęstučio Putelio nuotr.

– Koks Jūsų kunigystės kelias?

– 1999 metais gruodžio 19-ąją buvau pašventintas kunigu ir savo tarnystę pradėjau Kauno Mažojoje Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje (Aukštaičių g.), dvejus metus buvau vikaru pas šviesios atminties man brangų kolegą a. a. Viktorą Brusoką. 2001 metais buvau paskirtas į gražią vietą – Rumšiškes. Kaip dažnai juokauju, mano kunigystės metai – ant krantų: iš pradžių ant Kauno marių, vėliau – Nemuno, nes tarnavau Šančių Švč. Jėzaus Širdies parapijoje, o dabar atvykau į Jonavą prie Neries upės. Tai tarsi simbolinis dalykas. Rumšiškėse klebonavau aštuonerius metus. Tuo laikotarpiu taip pat teko galimybė dvi kadencijas padirbti Kauno arkivyskupijos „Carito“ vadovu. Tai vėl tokia specifika, turėjau koordinuotą veiklą, bendradarbes, kurios triūsė kaip etatinės darbuotojos. Kunigas, kaip aš sakau, daugiau buvo „Carito“ vėliavnešys. Tuo metu nebuvo lengva, nes reikėjo užimti tris vietas.

2009 metais mane paskyrė į Šančių Švč. Jėzaus Širdies parapiją. Kaip kai kurie šios vietovės gyventojai sako, kad Šančiai – tai ne rajonas, o gyvenimo būdas. Tai labiau proletariškas kraštas. Parapija su gražiomis ir giliomis pokario laikus menančiomis tradicijomis. Iš šios parapijos yra kilę trys vyskupai, nemažai kunigų, todėl buvo tam tikras įpareigojimas darbuotis.

– Ar ši parapija turi didelę tikinčiųjų bendruomenę? 

– Kauno mieste iš viso – 23 bažnyčios. Tai nėra vien tik parapijų, yra ir vienuolynų bažnyčių. Kaune – 11 parapijų, o Šančių parapija pagal teritoriją turi 20 tūkst. gyventojų.  Mano patirtis rodo, kad artimesnis santykis gali užsimegzti mažesnėje bendruomenėje. Tokią patirtį turiu iš Rumšiškių. Dabartiniai laikai nėra lengvi, turint omenyje religijos klausimą, nes aplinkui – daug įvairios  pasiūlos. Tačiau mūsų katalikiškosios šaknys ir tam tikros tradicijos, jų puoselėjimas ir palaikymas stiprina žmogų. Manau, mums, lietuviams, kaip mažai tautai, be galo svarbu išlaikyti krikščionišką tapatumą, šeimų tradicijas. Jeigu mes viską griausime, norėsime gauti lengvai, greičiausiai gali ištikti taip, kaip rašoma Šventajame Rašte: „Namas ant smėlio nelabai išsilaiko“. Taip ir žmonių gyvenime.

– Kokios patirties gavote dirbdamas Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų kapelionu?

– Tai buvo specifinė ir nelengva tarnystė. Šias pareigas ėjau 17 metų. Kai kurie „kalinukai“ net nebuvo gimę tuomet, kai pradėjau dirbti kapelionu. Ten kartais atsiduria paaugliai, vos sulaukę 14 metų. Labai gaila, bet tokia yra realybė. Kartais apie Dievą iš viso jie nežino nieko, jokio tvirtesnio ryšio su Juo neturi. Jiems kalbėdavau ne kartą, kad bus jau labai gerai, jei nors kiek pamąstysite ir nepadarysite kažkokio nusikaltimo.  Daug metų su jais valgiau šv. Kūčių vakarienę, aukojau šv. Mišias, vedžiau pokalbius, kartais nuveždavau jaunuolius ir į krepšinio varžybas.

–  Koks Jūsų santykis su Jonavos miestu? 

– Ryšys tarp Jonavos ir Radviliškio yra tas, kad šiame mieste daug metų tarnystę atliko Radviliškio rajone gimęs a. a. Vincas Algirdas Pranckietis. Jis – Antano Bitvinsko, kuris buvo vienas iš mano mokytojų, kurso draugas. Kartu jie buvo Sibire. Tai šiokia tokia sąsaja. Taip pat turiu keletą pažįstamų žmonių, esu lankęsis čia keletą kartų kaip „Carito“ vadovas, tačiau iš tiesų nepažįstu šio krašto.

– Kokios nuotaikos atvykus į naują parapiją?  

– Birželio 19-ąją vyskupo dekretu buvau paskirtas į Jonavą klebonu ir dekanu. Tegul jonaviečiai nesupyksta, bet pirminės nuotaikos po pokalbio su arkivyskupu nebuvo džiugios, bet ne dėl Jonavos, o tiesiog dėl to, kad reikia kraustytis, palikti gerai žinomą vietą. Juk yra prisirišimas ir tie žmogiškieji jausmai, nesvarbu, kad tu esi kunigas, bet vis tiek turi širdį, mintis, artimus žmones, draugų ratą. Visą laiką mano gyvenimas sukosi apie Kauną. Mano pomėgis ir ištikimybė krepšinio klubo „Žalgiris“ rungtynėms (aut. past. – šypsosi), kuriose esu sėdėjęs toje pačioje vietoje nuo „Žalgirio“ arenos pastatymo iki šių metų. Dabar gal nebetęsiu tos tradicijos, tik pavieniui galėsiu į varžybas nuvykti. Buvau iš tų ištikimų fanų, kaip juokauju, kelių sektorių klebonu, krikštydavau ir sutuokdavau.

Vis dėlto naujieną apie paskyrimą priėmiau nuolankiai, kadangi esame davę paklusnumo įžadus. Privalome to laikytis, nes jeigu visi kaip nors priešinsis, nežinau, kas galėtų vykti. Aišku, išsikelti iš tau įprastos aplinkos, komforto zonos gana sunku. Tačiau iš kitos pusės – naujos pažintys, turi kurti tarsi naują bendruomenę. Žinoma, tu ją atrandi, bet visada norėtųsi, kad bendruomenės neštų daugiau atsakomybės už savo parapiją, nes iš tiesų vienas kunigas negali visko nuveikti. Būtent svarbi yra gyvoji bažnyčia.

Kiek žinau, kunigas Audrius Mikitiukas labai stengėsi čia įgyvendinti įvairių iniciatyvų. Tai yra labai džiugu. Esu nusiteikęs visa tai tęsti. Tikrai labai prašau palaikymo, supratimo. Visada priimsiu žmones, turinčius konstruktyvių pasiūlymų. Norint kurti, reikalinga finansinė bazė, žmogiškieji ištekliai, bendravimas. Jūsų parapija turi gražią istoriją, gilias tradicijas, todėl mūsų visų rūpestis ją išlaikyti ir drauge eiti Dievo link, juk esame šios Žemės piligrimai.

– Kokia Jūsų pirmoji diena mūsų mieste?

– Liepos 20 dieną perėmiau parapiją, daviau priesaiką pagal bažnyčios įstatymus, o praėjęs antradienis jau buvo, galima sakyti, pirmoji darbo diena – aukojau šv. Mišias. Buvau gražiai nustebintas, nors ir buvo trys laidotuvių šv. Mišios, palydėjome brangius žmones, bet daugiau ir artimųjų susirinko. Buvo smagu su jais drauge švęsti netgi ir toje liūdnoje valandoje prie Viešpaties altoriaus, melsti už jų mirusiuosius, kitomis intencijomis. Tad pirmąjį būrelį žmonių jau sutikau.

  Ar Bukonių ir Panoterių parapijos Jums nepriskirtos?

– Kalbantis su arkivyskupu, tokia mintis  buvo, tačiau planai pasikeitė. Šias dvi parapijas gauna atskiras klebonas kun. Rimantas Mačiulskis. O aš kuruosiu dar ir Skarulių Šv. Onos bažnyčios veiklą, aukosiu šv. Mišias.

Mano kelyje nuo klierikystės buvo daug garbingų kunigų, turinčių patirties. Yra įstrigęs toks dalykas, kad pusę arba vienus metus nereikia daryti labai staigių judesių, juk bažnyčia nėra kažkokia firma ar gamybinis procesas, čia – daug subtilesni dalykai. Jeigu kažką drastiškai keisi, gali ką nors įskaudinti arba neteisingai nuspręsti, reikia žiūrėti, kokie yra bendruomenės poreikiai. Mano natūra nėra staigiems judesiams atlikti, nes pirmiausia mėgstu pamatuoti, paskui kirpti. Taip darbavausi iki šiol, be streso parapijai, jos žmonėms. Ateinu nusiteikęs nieko neardyti, o jeigu matysime, kad kažką geriau galime padaryti, tai ir bandysime.

– Ar sieksite padidinti bažnyčią lankančių jaunų žmonių gretas?

– Tai didelis iššūkis. Pritraukti jaunimą nėra taip paprasta. Bet vėlgi svarbi visa visuma – būtina, kad ir tėvai, mokyklos stiprintų tą santykį. Visada buvau atviras pakvietimams. Darbuosimės dviese su kunigu Juozu Čičirka, galbūt tokioje parapijoje būtų gerai ir trečią kunigą turėti, bet šiandien situacija yra kiek liūdnesnė – seminarijoje mokosi kur kas mažiau būsimų kunigų. Pagal išgales stengsiuosi, kur kvies, dalyvauti, bendrauti. Labai svarbu, ypač jauniems žmonėms, kad jie pirmiausia nebijotų bažnyčios, kad jos nesietų su neigiama emocija. Kunigų siekis – bažnyčią prijaukinti. Jaunimas turi žinoti, kad kunigams jie rūpi. Visi reikalingi bažnyčios bendruomenei.

Šančiuose stengdavausi inicijuoti bokso turnyrus, įsteigdavau prizus geriausiam Šančių metų boksininkui. Tai būdavo kalėdinis turnyras. Rumšiškėse esu organizavęs krepšinio turnyrus parapijos prizams laimėti. Tai buvo gana sėkminga akcija. Pradėjome nuo 30–40 jaunų žmonių, o baigėme iki 200 dalyvių. Žinoma, labai padėdavo fizinio lavinimo mokytojai, klebono indėlis buvo labiau prizinį fondą organizuoti, po šv. Mišių apdovanodavome. Tuos dalykus jauni žmonės įsidėmi. Pavyzdžiui, tos kartos jaunuoliai, kuriuos dabar sutuokiu ar jų vaikus pakrikštiju, tai puikiai prisimena. Kiek tai padeda jų religiniam gyvenimui, sunku pasakyti, bet apie bažnyčią jie kalba šviesiai ir gražiai – tai irgi yra labai svarbu. Reikia darbuotis tam, kad vestume Dievo link, nepamindami moralės normų, bažnyčios reikalavimų.

–  Ačiū už nuoširdų pokalbį.

KOMENTARAI