Kas buvo, yra, ko dar nebūtaV. Butas (viduryje) su garbiais savo parodos svečiais. Nuotr. iš Savicko paveikslų galerijos „Facebook“.

Kas buvo, yra, ko dar nebūta

Vilniuje, Savicko paveikslų galerijoje (J. Basanavičiaus g. 11), atidaryta personalinė jonaviečio dailininko Vytauto Buto paroda (27 darbai). Autorius sumanė ją pavadinti keistoka žodžių sandūra „Būtas Butas“.

Debiutas tapyboje: nuo abstrakcijų iki spalvingų didmiesčių
Jaukią ir gražią šeimos šventę sukūrėme visi
Ant Mažųjų Žinėnų piliakalnio – pagoniška dvasia

Kaip patikino kūrėjas, į tuos du žodžius telpa seniai būtos, bet nuolat atgimstančios, pasikartojančios trys temos. Pirmoji – tai senojo, apnaikinto ir nūnai gerokai pasikeitusio Vilniaus senamiesčio kiemelių reminiscencijos: apleistumas, pasmerktumas, fiksuojant būtąjį laiką. Antroji tema – peizažas, pažymėtas tokiu pat įtampos, vienatvės ženklu. „Gražių, išdailintų peizažų nutapyti man tiesiog nepavyksta“, – šypteli Vytautas. Pagaliau trečioji tema – žmogeliukų, autoriaus kartais vadinamų „chmūrikais“, grupės, „įsodintos“ į senamiestį ar į tuos nykius peizažus. Jie esą taip pat nelabai reikalingi, nesusišnekantys, susvetimėję, kaip ir daugelis mūsų visuomenės individų.

„Visi trys motyvai – tarsi plaukų sruogos, supintos į vieną kasą, kurios ilgis – beveik keturi dešimtmečiai“, – žvelgdamas į savo nueitą kelią, sako jonavietis.

Tačiau dailės mylėtojams nereikia nuogąstauti, kad Vytautas – jau būtas kūrėjas. Jis – gyvas, yra tarp mūsų, užsukantis į bičiulių parodas ir pats dar dalyvaujantis pleneruose, tad tikėkimės, kad išvysime ir tai, ko dar nebūta.

KOMENTARAI