Kaip išlaikyti žmogiškumą

Kaip išlaikyti žmogiškumą

Neseniai Jonavos meno galerijoje buvo rodomas amerikiečių profesionalių kino kūrėjų Chris‘o Temple‘o ir Zach‘o Ingrasci dokumentinis filmas „Salam, kaimyne“. Jo režisieriai susitiko su miesto moksleiviais, kalbėjosi su publika ir atsakė į klausimus.

„Skruzdėliuko“ idėja ne visiems patinka
Senstantis kaimas pamažu jaukinasi ir jaunus žmones
Urėdijų reforma: Jonavos miškininkus kankina nežinia

Filmas „Salam, kaimyne“ pasakoja apie Jordanijos dykumoje prieš dvejus metus įkurtą Sirijos karo pabėgėlių stovyklą. Ch. Temple‘as ir Z. Ingrasci ten praleido ne vieną mėnesį, pažino stovyklos gyvenimą iš labai arti. Pasak kino kūrėjų, pagrindinė mintis, kurią siekia perteikti filmas, skambėtų kaip atviras ir retorinis klausimas jonaviečiams, gyvenantiems taikiame, ramiame mieste: ar mes, atsidūrę kare ir nuo jo bėgdami, sugebėtume išsaugoti žmogaus veidą, ar turėtume drąsos ir stiprybės patirti tai, kas teko Sirijos karo pabėgėliams?

Publikai pristatant filmą dalyvavęs organizacijos „Diversity Development“ (liet. – įvairovės plėtra) direktorius Karolis Žibas teigė, kad į pabėgėlius turėtų būti žiūrima ne kaip į keliančius problemų, o kaip į tuos, kurie juos priimančiai šaliai ir miestui atveria naujų galimybių.

Filmo epizoduose rodoma, kaip pabėgėlių stovyklose sėkmingai veikia savitarpio pagalba, kuriamas taikos sąlygoms artimas socialinis gyvenimas – pabėgėliai net po karo lieka gebantys bendradarbiauti ir siekti visuomenei reikalingų tikslų. Atsidūrę ne viename Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų mieste, nukentėjusieji nuo karo labai stipriai padėjo vietos bendruomenėms geriau pažinti save, plėtoti verslą ir kultūrinį gyvenimą. Taigi tie žmonės ne tik nekenkia, bet net ir prisideda prie juos priimančio miesto sėkmingos raidos. K. Žibas pabrėžė, kad dažnai pabėgėliai turi tokių darbo kvalifikacijų ir įgūdžių, kurie reikalingi bet kuriame pasaulio mieste – geri specialistai vertinami visur.

Lietuvos Raudonojo Kryžiaus teisininkė Eglė Samuchovaitė sako, kad pabėgėlius priimančios šalys ir regionai turėtų labiau rūpintis pradinėmis nukentėjusiųjų nuo karo gyvenimo sąlygomis ir tik po to laukti sėkmingos jų integracijos rezultatų.

Kaip teigia Ch. Temple‘as ir Z. Ingrasci, žmonės, kurie gyvena tautinių mažumų beveik neturinčiose bendruomenėse, nėra įpratę prie atvykėlių, kurie visada yra kitokie. Tačiau tik pažįstant kitą kultūrą, įmanoma suprasti patiems save ir sužinoti, ar susidūrę su kitokia nei mūsų patirtimi, išlaikome moralinius egzaminus – nepasiduodame neapykantai ir prievartai.

KOMENTARAI