Kaimo sodybos: darbštuoliai kuria grožio oazesTaip atrodo L. ir D. Subačių skoningai sutvarkyta sodyba. Danutės Kasparavičienės nuotr.

Kaimo sodybos: darbštuoliai kuria grožio oazes

Kaimo seniūnijos tęsia tradicijas, išaiškindamos gražiausiai prižiūrimas sodybas. Žeimių miestelio bendruomenė, vadovaujama pirmininko Bronislovo Liutkaus, pakeitė nuostatus ir nusprendė, kad reikia įvertinti tų kiemų šeimininkus, kurie per metus padarė didžiausią pažangą, puoselėdami namų aplinką. Neseniai šio krašto prizininkai buvo paskatinti Žeimių miestelio šventės metu.

Priminimas: neužmirškite dar šiais metais kreiptis dėl vaiko pinigų
„Drąsos morkos“ jau užaugo ir sulaukė sekėjų
Nepriklausomybės atkūrimo šimtmetis – kas švęs originaliau?

Kaimai gražėja

Kaip teigė tuometis Žeimių seniūnaitis Pranas Dailidė, kaimai kiekvienais metais vis gražėja – akį traukia kiemuose žydinčios gėlės, egzotiniai augalai, mini tvenkiniai, nedideli alpinariumai. Pačiame miestelyje yra daug sodybų, pripažintų gražiausiai tvarkomomis ir laimėjusių apdovanojimus. Tarp jų – Vitos ir Simo Pacevičių, Julės Sabaliauskaitės, Redos ir Alvydo Pacevičių, Jolantos ir Valdo Zabrodinų, Onutės ir Jaroslavo Guralių, Dalios ir Felikso Paulauskų, Parko gatvėje gyvenančių šeimininkų, kitų žeimiečių.

„Malonu, kad į prizininkus stengiasi iškopti ir atokesnių kaimų sodiečiai. Gražėja patys namai, kartelę kelia ir kiemų aplinka. Plečiasi ir estetiškai keičiasi Mimalių kaimas, maloniai nuteikia žiedais pasipuošę Dargužių sodybos, itin patraukliai atrodo Geležinkelio gatvė. O Jūratė ir Audrius Kirsliai išradingai ir sumaniai puošia ne tik namų prieigas, bet ir ūkinę kiemo dalį“, – pasakojo P. Dailidė.

Pagyrimo žodžius jis skyrė ir Martyniškių kaime įsikūrusiems gyventojams, atkreipdamas dėmesį į Valerijono Andrijausko sodybą, skendinčią augalų ir lauko gėlių apsuptyje.

Nusprendėme patys pasigrožėti Mimalių kaimo kiemais, per metus pakeitusiais išvaizdą ir pakerėjusiais vertinimo komisiją.

Svarbiausi pokyčiai

Sustojame ties Alyvų g. 10-uoju numeriu paženklintu gyvenamuoju namu, kurio aplinka šiemet sulaukė aukščiausio įvertinimo ir laimėjo pirmąją vietą. Čia gyvena Ligita ir Darius Subačiai.

Mus pasitikusi šeimininkė maloniai papasakojo apie savo idėjų įgyvendinimą. Moteris prisipažino, kad akivaizdžius pokyčius pavyko pasiekti tik šiemet. „Neturėjome nei trinkelių takelio, nei to šlaitelio, kuris dabar apžėlęs žolyte. Bet ir patiems nusibodo per žvyrą bristi, tai dabar susitvarkėme“, – sakė Ligita, rodydama į vyro rankomis iš akmenėlių padarytus vazonus su ryškiaspalvėmis gėlėmis.

Anot moters, anksčiau sutuoktinis tokiais dalykais neužsiėmė, bet sūnus turėjo iš akmenukų padaryti pilį, o nuo to kūrinio liko nemažai akmenėlių. „Taip gimė Dariaus rankomis sulipdyti vazonai“, – pasidžiaugė ji.

Ant kalnelio, vedančio iš sodybos į gatvę, banguoja nedidelis tvenkinukas su liepteliu ir šakas žemyn nuleidusiu maumedžiu, svečio ar šeimininko laukia vyro sukurptas medinis fotelis – galima pasikaitinti prieš saulę. Aplink namą vazonuose žydi begonijos, pelargonijos, surfinijos ir dar kelios rūšys nepaprastai gražių gėlių. Prie namo laiptelių stiebiasi dvi pušaitės, prie kurių vakarais įsižiebia kiemo lempų šviesa.

Mielas kraštas

Moteris papasakojo, kad Mimaliuose apsigyveno prieš dešimt metų, vyras esąs vietinis žmogus. „Šiame krašte turime nemažai giminaičių. Ten, tuoj už posūkio, įsikūręs mano pusbrolis su šeima, beje, laimėjęs antrąją vietą už pažangą ir taip pat gavęs paskatinimą. Netoliese gyvena močiutė, pas kurią leisdavome vasaras, kiek tolėliau savo valdomis rūpinasi dėdė. Smagiau, kai supa artimi giminės. Dabar mums Mimaliai tapo mielas ir savas kaimas. Gal dėl to norisi ir namus puošti“, – nusišypsojo socialinės pedagogės profesiją turinti šeimininkė.

Ligita pastebėjo, kad visi žmonės stengiasi kiemus apsodinti, apželdinti taip, kad būtų patrauklesni.

„Mūsų teritorija man neatrodo išskirtinė. Atvirai kalbant, net nenujaučiau, kad šiai sodybai būtų skirta pirmoji vieta. Išgirdusi pavardę, labai nustebau. Smagu, žinoma. Aš be galo mėgstu gėles, augalus, netradicines klombas, – rodydama į akmenukais nuklotus įvairių formų plotelius, kalbėjo šeimininkė, neslėpdama, kad į šitą grožį reikia nemažai ir investuoti. – Viskas kainuoja – ir akmenėliai, ir tvora, ir fasado dažymas. Bet skaičiuoti niekada nemėginome, nenorime nuotaikos susigadinti. Tik labai jaučiame pagal vyro algą, žiūrėk, uždirbo – ir ištirpo.“

Mokosi iš klaidų

Pavažiavę kokį 100 metrų, stabtelime ties žalių tujų saugoma sodyba, kurioje šeiminį lizdą susukę Sniežana ir Arūnas Zajančkauskai. Šeimininkė, pamačiusi netikėtus svečius, net rankomis suploja, atseit žolytės nespėjusi nušienauti. Bet toji žolytė – vos prasikalę balti dobiliukai.

Prieš keliolika metų nusipirkę namą, jame ketino įsirengti vasarnamį. Bet netrukus sutuoktiniai apsigalvojo – nutarė sutvarkyti didelę erdvę, kurioje būtų malonu ir pačiam pasigrožėti, ir svečių pasikviesti. Dabar nei vienas, nei kitas šių namų nebenorėtų keisti.

Pasak Arūno, galvoje kirba daugybė idėjų, bet jas įgyvendinti laiko pritrūksta. Sumanymo nepakanka – reikia ir medžiagų, tad, anot Sniežanos, visi darbai į priekį juda pamažu, po truputį keičiama ir aplinka.

Moteris, rodydama į tują, prisipažino ją nuskriaudusi. „Patirties neturėjome, nežinojome, kaip elgtis, tai nemažai klaidų padarėme – gal ne taip apkirpome ar apgenėjome, gal ne tuo metų laiku. Ši tuja buvo labai išsikerojusi, išsiplėtusi kaip koks miškas, ėmiau ją ir apkarpiau. Dabar kažkaip keistai atrodo“, – dalijosi patirtimi moteris.

Nedideliame tvenkinyje žydi vandens lelijos – gražios, išdidžios. Šeimininkai aiškina, kad vandens telkinys išklotas plėvele, tad šios vandens karalienės  pasodintos į medinį kubiliuką, bet visai nepaiso aplinkos ir puikiausiai veši. Čia pat akį traukia alpinariumas, šeimininkų vadinamas „kalneliu“, išmargintas žolytėmis, apdėtas akmenėliais.

Savo rankomis     

„Dėl tos aplinkos mes abudu esame vienodai išprotėję. Gaila tik, kad visų gėlių neįmanoma išsinešti į kiemą ir pasidžiaugti žiedais – vėjas drasko, varto“, – pasiguodė šeimininkė.

Arūnas, Algirdo batalione atitarnavęs 23 metus, rudenį ruošiasi išeiti į atsargą. Abu nusijuokia – atsirasią daugiau laiko, tad ir darbai spėresni būsią.

Prie ūkinio pastato sienos seną kaimą mena senoviniai lauko darbų įrankiai – arklai, vežimo ratai. Pavėsinėje Arūnas mėgina sulipdyti židinį. „Negi dabar šauksies meistrą? Pasižiūri internete, įsimeni ir darai, kaip nurodyta. Pirtelę patys susirentėme, stogą uždengėme  – tik duris ir langus nusipirkome. Gyvendamas kaime, privalai pats tapti visokių galų meistru“, – pašmaikštavo jis.

Kiemo pakraštyje karštų dienų laukia didžiulis baseinas. Tiesa, jis pirktas. Bet maudytis ir vietos, ir vandens pakanka. „Kai jį įsigijome, prie jūros nebevažiuojame gal kokius šešerius metus“, – pridūrė šeimininkas.

Tolėliau mėginta įsirengti kažką panašaus į piliakalnį, tačiau, supylus kalną, paaiškėjo, kad į daubą aplink jį vanduo nebėgs. Šeimininko manymu, teks kloti plėvelę ir prileisti vandens. Bet piliakalnis kieme tikrai bus.

Visa aplinka rodo, kad čia gyvena darbštūs, gamtą mylintys žmonės, kuriems malonumą teikia ir rugių lauke žydinčios rugiagėlės, ir kieme pasodintos rožės.

„Neįsivaizduojame gyvenimo be savo augalų, savo erdvės ir, žinoma, Mimalių“, – atsisveikindami nusišypsojo sutuoktiniai.

KOMENTARAI