Kaimo gyvybingumas – seniūnijosG. Jasiulionis. Asmeninio albumo nuotr.

Kaimo gyvybingumas – seniūnijos

Lapkričio pabaigoje Lietuvos savivaldybių seniūnų asociacija (LSSA) kartu su partneriais – LR Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetu (VVSK), Aleksandro Stulginskio ir Mykolo Romerio universitetais, Lietuvos savivaldybių asociacija, Lietuvos vietos bendruomenių organizacijų sąjunga ir Lietuvos pramonininkų konfederacija surengė mokslinę-praktinę konferenciją „Moderni seniūnija – gyvybinga bendruomenė“. Iš Jonavos rajono savivaldybės į konferenciją Seime vyko Bukonių, Šveicarijos, Šilų, Upninkų seniūnai Arturas Narkevičius, Algirdas Paplonskis, Ingrida Malciuvienė ir Lolita Nekrošienė. Vėliau renginio rezultatai Šveicarijos seniūnijoje aptarti su LSSA valdybos nariu, viceprezidentu, konferencijoje priimtos rezoliucijos projekto autoriumi Gintu Jasiulioniu.

Ypatinga muzikinė dovana jonaviečiams
Ąžuolyno meškučių cirkas – (ne)lauktas Jonavoje?
Siekiama padėti ar pakenkti?

Paskatino nežinomybė

Vilniuje surengtos konferencijos tikslas – aptarti vietos savivaldos vystymosi tendencijas, jų nestabilumą, bendruomenių dalyvavimą, vidines savivaldybių decentralizavimo galimybes, seniūno statusą ir veiklos pokyčius. Sueigos metu nagrinėta daug aktualių nūdienos žmonių gyvenime klausimų. Tai seniūnijų vaidmuo, stiprinant kaimo vietovių gyvybingumą, gyventojų lūkesčiai ir galimybė dalyvauti priimant įvairius jiems svarbius sprendimus.

Visi dalyviai pripažino, kad seniūnijoje gyvenantis žmogus, susidūręs su nepatogumais ar tam tikromis problemomis, beldžiasi į seniūno duris, įsivaizduodamas, kad šis valdžios atstovas yra visagalis išspręsti jo reikalus. Deja, realiame gyvenime yra kitaip.

Pasak 20 metų Ruklos seniūnijai vadovaujančio G. Jasiulionio, seniūnijos labai pasikeitė – palaipsniui pradėjus centralizacijos procesą, iš stiprių jos tapo apgailėtinos, o jų vadovai, nors ir norėdami daug ką nuveikti, nebeturi nei finansinių galimybių, nei žmogiškųjų išteklių. Daugeliu atvejų apribotos ir jų veiklos funkcijos, pavyzdžiui, socialinių darbuotojų perkėlimas į socialinių paslaugų centrus. Kaip žmogui paaiškinti, kad nėra pinigų tam ar kitam procesui įgyvendinti? Neišsprendei problemos, vadinasi, esi prastas seniūnas. Todėl jie nebenori taikstytis su tokia padėtimi ir ieško būdų, kaip ją pakeisti ir būti savo teritorijos šeimininku.

Būtinas pilietiškumas

Siekiant sustiprinti seniūnijas ir suteikti joms daugiau savarankiškumo, LSSA iniciatyva pernai buvo priimtos LR vietos savivaldos įstatymo pataisos, numatančios galimybes steigti seniūnijas-biudžetines įstaigas, kurių veikla būtų platesnė, o problemos sprendžiamos gerokai operatyviau.

„Tačiau reikalavimai tokiai galimybei įgyvendinti buvo itin griežti, todėl daugelyje savivaldybių šis procesas buvo pristabdytas ir iki šiol neįsteigta nė viena seniūnija-biudžetinė įstaiga. Ši idėja įstrigo ir Jonavoje. Rajono mero sudaryta darbo grupė priėmė sprendimą atidėti šio klausimo svarstymą ir iniciatyvos teisę atnaujinti paliko seniūnams. Viena iš priežasčių atidėti šį sprendimą buvo ta, kad viena iš seniūnijų neatitiko kriterijaus dėl gyventojų skaičiaus“, – dalijosi patirtimi A. Paplonskis.

G. Jasiulionis atkreipė dėmesį, kad idėja, jog seniūnijos galėtų tapti biudžetinėmis įstaigomis, prieš šešerius metus gimė Jonavoje per Kauno apskrities seniūnų sueigą. Jo nuomone, kol patys žmonės nepriims sprendimų, tol realios savivaldos nebus.

Rugsėjo mėnesį lankydamasis Vokietijoje ir Šveicarijoje, seniūnas susipažino su šių valstybių savivaldos valdymo modeliu. „Vokietijoje suformuotas hierarchinis valdymas pagal vertikalę, tad jaučiamas demokratijos stygius. O Šveicarijoje vyksta atvirkštinis veiksmas – daugelį klausimų, pavyzdžiui, kur statyti mokyklą ar kitą objektą, sprendžia bendruomenė. Žmonėms sustiprėja motyvacija jaustis tos šalies piliečiais ir tai, žinoma, prisideda prie emigracijos mažinimo“, – mintimis dalijosi G. Jasiulionis.

Žemutinė grandis

Lietuvoje taip pat mėginama taikyti šį modelį, bet, G. Jasiulionio teigimu, idėjos virsta pseudosumanymais. LSSA pirmininko pavaduotojas įsitikinęs – būtina pasiekti, kad žmogus jaustųsi šeimininkas savo gyvenamoje vietovėje. „Štai išrenkame seniūnaičius, kurie svarsto seniūnijos metinį planą ar kitus dokumentus. Bet kas iš tų seniūnaičių priimtų sprendimų, jeigu jie yra tik rekomendacinio pobūdžio ir į juos retai kada atsižvelgiama, kai pagal minėtą planą yra skiriamos lėšos. Todėl, siekiant tvirtos savivaldos, būtina sustiprinti demokratiją ir savarankiškumą, privalu, kad seniūnijos valdytų savo finansus, o bendruomenės, priimdamos sprendimus, turėtų įtaką – jais disponuodamos, išsakytų poziciją, kiek greideriuoti, kiek žolę pjauti ir panašiai. Ir dabar gyventojai norėtų, kad elektra per naktį šviestų. Mes taip pat ne prieš šviesą, bet seniūnijas riboja finansai. Kai patys žmonės žinos, kiek kam skiriama lėšų, pasikeis ir požiūris į seniūnijų vadovus. Todėl demokratija turi ateiti per žemutinę grandį, tada atsiras tikroji savivalda“, – samprotavo Ruklos seniūnas.

Jam pritarė ir A. Paplonskis: „Seniūnaičiai nusprendė, kokius kelius kitais metais turėtume remontuoti, o rajono Tarybos Kaimo reikalų komitetas svarsto, ar mes teisingai suplanavome. Mano nuomone, komitetas turėtų gilintis, ar teisingai išleidome lėšas, o ne keisti vietos gyventojų, žinančių realią situaciją, sudėliotus prioritetus.“

Keistos pozicijos

Seniūnai stebisi, kad šalies lygiu daug kalbama apie tai, kaip stiprinti bendruomenes, tačiau žemutinėje grandyje – seniūnijoje nenumatyta specialisto darbui su bendruomenėmis. Užtat policijos sistemoje dirba bendruomenės pareigūnai, o savivaldybės yra priverstos steigti viešosios tvarkos skyrius, kurie rūpinasi viešąja tvarka. Tai gal reikėtų sukeisti pozicijas – savivaldybė turi rūpintis bendruomene, o policija – teisėsaugos reikalais. G. Jasiulionis sakė ne kartą šiuo klausimu kalbėjęs su Vidaus reikalų ministerijos viceministru ir kitais pareigūnais, tiesiogiai kuruojančiais vietos savivaldą.

Vis dažniau iš politikų lūpų pasigirsta, kad seniūnai turėtų būti renkami. Šiai minčiai ir patys seniūnai neprieštarauja, tik seniūnijos turėtų tapti finansiškai savarankiškesnės, joms turėtų būti deleguota kur kas daugiau funkcijų ir teisių. Priešingu atveju seniūnus gyventojai rinktų, ko gero, kas dvi savaites.

G. Jasiulionio nuomone, tapusios biudžetinėmis įstaigomis, seniūnijos turėtų gauti finansavimą pagal kiekvieno rajono savivaldybės tarybos patvirtintus kriterijus, o ne remiantis emocijomis ir subjektyviškumu, kaip tai dažnai pasitaiko įvairiose šalies vietovėse.

Pagal Konstituciją, savivaldos teisė yra išskirtinė – jos Seimas negali varžyti nepagrįstu teisiniu reguliavimu. Bet, pašnekovų manymu, finansams paskirstyti seniūnijose turėtų būti numatytas teisinis reglamentavimas. Tai – ateities klausimas, apie tai dar bus diskutuojama.

KOMENTARAI