Kai kelią rodo ne akių, o širdžių šviesaMuzikantai grojo ir dainavo savo bičiulių sukurtas melodijas. K. Putelio nuotr.

Kai kelią rodo ne akių, o širdžių šviesa

„Baltoji lazdele, mano draugė esi, nors pasikalbėti su manim negali“, – tokiais Janinos Raginienės sukurtos dainos žodžiais pradėjo Baltosios lazdelės dienos minėjimą šaunioji kapela „Jonavėlė“. Tądien, spalio 15-ąją, į Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Jonavos filialą, kaip ir kasmet, susirinko tie, kurie savo judumo sėkmę patikėjo nekalbančiam, bet nepakeičiamam draugui – baltajai lazdelei.

Valdžia, dėdama apynasrį strateginėms įmonėms, jų darbuotojams kerta per kojas
Po tarptautinės konferencijos – nauji iššūkiai globos namams
Kūrybinga vasara Samulevičių memorialinėje sodyboje

Kapelos vadovė Janina Butkuvienė, grojusi akordeonu, o sąjungos narys Linas  Budreckis  – bajanu, pasitelkę dainininkų balsus, atvedė savo likimo draugus prie gilesnių apmąstymų, kurie, filialo pirmininkės Zitos Šuliokienės žodžiais, tapo tos dienos turiniu ir prasme. Išties pasakoti beveik nereginčiųjų „nuotykius“ savo bendruomenėje daug smagiau nei kur nors įstaigoje ar parduotuvėje.

Pokalbį pradėjusi Rūta nuo vaikystės globoja savo du neregius brolius. Tačiau nesiskundžia likimu, priešingai, džiaugiasi, kad broliai, anot jos, mato širdimi. Ypač muzikalusis Linas, kuris neturi vienos „smulkmenos“ – regėjimo, bet saugo savyje didelę auksinę širdį. Maža to, jis mato muziką, skiria jos spalvas, gali apsakyti kiekvieną pustonį. O štai Bernardas vis dar džiaugiasi daugel metų jį globojančia močiute. Šis ir indus plauna, ir daiktus susideda į vietas, nes močiutė tuoj, girdi, subars: „Susitvarkyk“. Vaikino laisvalaikis – televizijos kanalas „Pūkas TV“, dar – repeticijos savo kapeloje, bendravimas su gerais žmonėmis.

Z. Šuliokienė Juliui dar kartą leido pasidžiaugti jo pagamintais mažais inkilėliais

Nustebino visus savo patirtimi Julius. Vyras jau visiškai nemato, bet geba išsivirti sriubos, įveikia įvairias elektros bei santechnikos problemas, neseniai klozetą pasikeitė, susiremontavo pavėsinę. Sunku patikėti, bet įsigudrino net keptuvę ant viryklės sulaikyti, kad ši nesikraipytų. Paprasčiausiai pritvirtino prie grotelių skardinius rėmelius.

Kantraus ir kartaus gyvenimo patirtį su savimi nešiojasi Vytautas. Jam, profesionaliam ugniagesiui, tada dar 40-mečiui, okulisto kabinete teko pajuokauti: „Einu gatve ir žiūriu: visos moterys gražios“. Tai buvo sunkiai atspėjamo aklumo simptomai. Dabar jau dešimtmetis, kai nieko nemato, nevairuoja automobilio, bet smagu, kad turi draugę, kuri padeda įveikti įvairius buitinius rūpesčius. Džiaugiasi ir ryšiu su puikia informacijos sklaidos vieta  – biblioteka, nors kompiuteris jam nėra gyvybiškai būtinas. Užtenka, sako, lentelės su kiauromis eilutėmis, kuriose gimsta jo minčių rankraščiai.

„Ar baltoji lazdelė – taip pat draugė?“ – kažkas paklausė. „Nebūtinai. Kasdien vaikštau po pusaštunto kilometro su gyva drauge, tad baltoji praverčia tik apie namus“, – atviravo Vytautas.

J. Butkuvienė pasveikino Janiną Raginienę ir kitas moteris prabėgusių gimtadienių proga

Išklausyta ne viena istorija, pasisemta bendravimo akimirką optimizmo ir ryžto. Filialo darbuotojos pasveikino savo narius gimtadienių proga, prisiminė išėjusiuosius Anapilin.

„Nors šiems žmonėms likimas lėmė gyventi akių tamsoje, visi, kiek įmanydami, stengiasi, kad negęstų širdžių šviesa“, – sakė Z. Šuliokienė.

KOMENTARAI