Ką manote apie senatvės pensijos amžių?

Ką manote apie senatvės pensijos amžių?

Pagal šiuo metu galiojantį Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymą, senatvės pensijos amžius palaipsniui ilginamas. Kiekvienais kalendoriniais metais moterims pridedama po keturis mėnesius, vyrams – po du mėnesius, kol 2026 m. abiejų lyčių pensijos amžius susilygins ir pasieks 65-erius metus.

Gaižiūnų poligone vyks šaudymo pratybos
Saugaus eismo reikia ne tik žmonėms, bet ir… gyvuliams
Jonavos rajone – šildymo sezono pabaiga

Pasiteiravome gatvėje sutiktų praeivių, ką jie mano apie senatvės pensijos amžių – nuo kiek metų žmogus galėtų būti išleidžiamas į pensiją?

Vanda, senjorė: „Dabar moteris išleidžia nuo 62-ejų metų, tai, mano nuomone, labai normalus amžius. Ilginti nereikėtų, nes kiekvienas žmogus nori pabūti su anūkais, su savo šeima, pagaliau pailsėti nuo viso darbu užimto laiko. Jeigu remiamasi į argumentą, kad nebėra kam dirbti, reikia ieškoti būdų, kaip tas nišas užpildyti – tegul dirba vaikai, neišvažiuoja į užsienį. Tegul valstybė susirūpina atlyginimais, juos pakelia – ir žmogus iš Lietuvos niekur nevažiuos, nes galės pragyventi ir čia. Žinoma, jeigu žmogus energingas, puikiai tvarkosi, tai galėtų ir būdamas senjoru toliau eiti savo pareigas. Kartais jauną žmogų, nelinkusį prie darbo, pensininkas darbštumu ir kruopštumu dar ir pralenkia. Kodėl jį reikėtų „išstumti“ į pensiją? Man dabar labai gerai – rūpinuosi anūkais, turiu kolektyvinį sodą, tai vasarą tikrai nėra kada nuobodžiauti. Žiemą laikas kiek prailgsta, bet labai mėgstu knygas skaityti, pasižiūriu įdomesnes televizijos laidas, kai būna sniego, mėgstu slidėmis pačiuožinėti. Esu patenkinta.“

Rolandas, „Verslo tilto“ darbuotojas: „Esu prieš pensinio amžiaus ilginimą. Sulaukusiam garbaus amžiaus žmogui sunkiau dirbti. Juk nė vienas nebeturi tokios sveikatos, kaip jaunystėje. Man atrodo, į pensiją žmones reikėtų išleisti dar ir anksčiau nei 60-ies metų. O iš tiesų derėtų paanalizuoti statistiką ir pasidomėti, iki kokio amžiaus žmogus laikomas darbingu, bent jau procentus žinoti. Manau, koks 60 proc. žmonių, perkopusių šešiasdešimtmetį, turėtų būti darbingi. O sulaukusieji 70-ies turėtų pasitraukti iš darbo rinkos. Žinoma, jų negalima nurašyti, bet tokio amžiaus žmonėms reikia poilsio, o ne kažkur dirbti. Mano galva, sveiki ir dar gana žvalūs darbuotojai, net ir būdami pensinio amžiaus, galėtų dirbti. Palikti žmogų darbe ar reikalauti, kad jis išeitų, priklauso nuo įmonės vadovų. Gali susitarti, gali kitur ieškotis darbo, bet, labai abejoju, ar tos kito darbo paieškos būtų sėkmingos. Jeigu visiems mokėtų bent jau vidutiniškas algas, niekas nesidairytų į užsienį. Sakykime, šeimoje, kur auga du vaikai, suaugusieji turėtų gauti po dvi minimalias algas, pavyzdžiui, 600 eurų į rankas. Bet ir tai turėtų dirbti abu tėvai. Vieno gaunamų net ir tų 600 eurų jokiu būdu nepakaktų. Tada šiandienėmis kainomis dar būtų galima be streso pragyventi ir neskursti. Apie ateitį kartais su kolegomis pašnekame ir juokaujame, kad mes į pensiją gal ir nebeisime – kaip bus, taip bus. Daugelis tikisi investuoti į vaikus ir viliasi, kad jie ateityje padės tėvams senatvėje. Aš, pavyzdžiui, vaiko pinigus  atidedu, nes jų prireiks studijų metais. O šiaip nė vieno euro sutaupyti nepavyksta.“

Paulius, prekybos tinklo darbuotojas: „Sakyčiau, tinkamiausias amžius išleisti žmogų į pensiją yra 60 metų. Tačiau, net ir tada, jeigu žmogus nori toliau dirbti, būtų galima jam tai leisti. Kodėl gi ne? Tiesą sakant, aš pats apie pensiją dar nesu pagalvojęs, man labai toli tas amžius. Jeigu sulauksiu tokių metų ir man pasakys, kad laikas į pensiją, tai kur dėsies – kaip bus, taip bus. Ilginti pensinio amžiaus nereikėtų. Niekada nebus taip, kad pritrūksime darbo jėgos – visada dirbančiųjų atsiras. Aš pats, pavyzdžiui, neketinu išvažiuoti į užsienį, man ir čia gerai. O gal ateityje atlyginimus pakels, tai tikrai darbo rankų nepritrūksime.“

Bronė, turinti negalią: „Tiesą sakant, nežinau, kokia turėtų būti ta riba. Su kuo kalbėjausi, tai pensininkai pasiilgsta darbo ir dar norėtų dirbti. Neturiu savo nuomonės dėl tų metų. Nors mano neįgalumo pensija yra labai nedidelė, bet moku kažkaip ja disponuoti. Galbūt nedirbantis asmuo neturi didesnių poreikių? Dairaisi, kad galėtum nueiti į nemokamą koncertą, nes kitokioms pramogoms bilietų neįmanoma įpirkti. Galbūt reikėtų į pensiją išleisti kokių 60-ies metų, neilginant amžiaus.  Gal valdžiai patogiau, nes daug kas tos pensijos ir nesulaukia, dažnas pasiligoja ir išeina į Anapilį. 65-eri jau būtų aukščiausia riba. Juk gali žmogus dirbti ir būdamas pensinio amžiaus. Sakykime, 70-metis gydytojas ar mokytojas turi didžiulę patirtį, kur kas daugiau žino už jaunimą, nes gyvenime yra matęs ir šilta, ir šalta. Bijau ką nors teigti – reikia apsvarstyti daug niuansų.“

Natalija, laikinai nedirbanti: „Galbūt darbuotojas pensinį amžių vertina vienaip, valstybė – kitaip. Jeigu nustatytų, kad žmogus išeiti į pensiją galėtų tik sulaukęs 70-ies, tai, manau, būtų per ilgas amžius. Kalbant intuityviai, neanalizuojant loginės pusės, moterims ilgiau kaip iki 60-ies metų dirbti nereikėtų, o vyrams maksimali riba, esant bet kokioms krizėms, turėtų būti ne daugiau kaip 65-eri metai. Tai laikyčiau maksimumu. Kaip rodo analizė, žmogaus sveikata labai pablogėja sulaukus 62-ejų. Jeigu daugelis iki 60-mečio nejaučia laiko bėgsmo, tai dar po poros metų kažkas atsitinka – laikas ima bėgti žymiai sparčiau, užgriūva lavina neišspręstų problemų, dažniausia sustreikuoja sveikata. Tai yra kritinis amžius. Mes nežinome, kiek truks žmogaus gyvenimas. Kiekvienam ramiau, kai pats gali savimi pasirūpinti, nes valstybei atidirbo, sakykime, 35-erius metus. Todėl galėtų gauti ir pensiją, nors dar dirba. Galbūt ir senjoras yra labai geras specialistas, galintis skleisti patirtį ar išmintį jauniems žmonėms. Gal būtų teisingiau kalbėti ne apie pensinio amžiaus ribą, bet kaip integruoti vyresnio amžiaus žmones bendrai veiklai su jaunesniais žmonėmis. Dabar jaunoji karta dažniausiai kreivai žiūri į senjorus. Bet iš tikrųjų iš jų yra ko pasimokyti. 70-mečių dirba ir ministerijose, ir kitose valstybės institucijose. Žinau porą atvejų, kai garbaus amžiaus žmones išleido su ašaromis į pensiją, nes buvo puikūs savo srities žinovai. Labai priklauso ir nuo to, kiek vyresnio amžiaus darbuotojas įdeda jėgų į darbą, kaip sutaria su jaunesniais. Tada susiformuos tokia aplinka, kad jo ir nenorės išleisti. Vyriausybė, ilgindama senatvės pensijos amžių, be abejo, žvelgia į biudžeto lėšas, bet būtų absurdas, jeigu žmogų į poilsį išleistų tik nuo 70-ies metų. Juk maždaug tiek siekia gyvenimo vidurkis. Vadinasi, turėtų dirbti iki pat savo amžiaus pabaigos. Visur reikia balanso – Vyriausybė savo pozicijas turėtų suderinti su bendražmogiškais dalykais.“

Nijolė, senjorė: „Esu tikra, kad į pensiją žmogų reikėtų išleisti sulaukus 55-erių. Aš pati išėjau turėdama 58-erius. Visą gyvenimą dirbdamas vienoje ir toje pačioje darbovietėje žmogus labai pavargsta ir darbas jam tampa rutina. Vėliausias amžiaus į pensiją – 60 metų. Apie ilginimą negali būti nė kalbos. Ar žmogus gyvena tam, kad iš darbovietės tiesiai į karstą gultų? Absurdas. Reikia jam leisti pagyventi savo malonumui, pabūti namuose, pakeliauti ar pagaliau bent darže pasikapstyti. Garbaus amžiaus sulaukus, jokiu būdu nederėtų dirbti, sakykime, mokykloje, kur jaunimas tyčiojasi, vaikai laiko pedagogą nukvakusiu. 70-mečiai turėtų jausti saiką ir eiti ilsėtis, o ne įsivaizduoti, kad pasaulis be jų sugrius. Yra vietų, kur vyresnio amžiaus žmonės galėtų dirbti. Sakykime, turi individualią veiklą, nereikia bendrauti su kitais. Bet, būkime atviri, amžius pakeičia ne tik žmogaus išorę, bet ir vidų. Išėjau į pensiją anksti, jaučiuosi puikiai, tik, gaila, mažai laisvalaikio turiu – visokių užsiėmimų pilna.“ 

Danutės Kasparavičienės nuotr.

KOMENTARAI