Jonavos teatralų investicija į Kaišiadorių krašto kultūrą

Jonavos teatralų investicija į Kaišiadorių krašto kultūrą

Daugiau kaip prieš metus Jonavos rajono savivaldybės taryba panaikino Savivaldybės teatro statusą, kolektyvui suteikdama Jonavos kultūros centro (JKC) skyriaus teises. Kokiu keliu pasuko buvusi savarankiška teatralų grupė, turėjusi aukščiausią kategoriją, garsinusi ne tik Jonavą, bet ir Lietuvą įvairiose pasaulio valstybėse, mintimis dalijasi to meto meno vadovas-režisierius Jonas Andriulevičius, mėgėjų teatro aktoriai Bronė Zubrickaitė ir Valdas Antanavičius.

Kūrėjas ilgai slėpė savo talentą
Lietuvos valstybės jubiliejui – patriotinės dainos
„Ubagų kermošius“ viliojo paslaptingais gundymais

Nepamirštami renginiai

Visi pašnekovai prisipažįsta, kad sprendimas buvęs skaudus ir netikėtas,  atnešęs didelių išgyvenimų ir paskatinęs ieškoti išeities iš susidariusios situacijos. Pasak J. Andriulevičiaus, labiausiai buvo gaila pelnytai pasiektos aukščiausios mėgėjų teatrų kategorijos ir visų renginių, organizuotų Jonavos krašto žiūrovams.

Nuo 1993-iųjų jonaviečiai ir miesto svečiai būdavo kviečiami į tarptautinį mėgėjų teatro forumą „Aidas“, vykdavusį Jonavoje kas dvejus metus. Jame žiūrovai galėjo pamatyti ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos, Rusijos, Islandijos, Vokietijos, Čekijos, Didžiosios Britanijos, Lenkijos, kitų užsienio valstybių kolektyvų spektaklius. „Aidas“ buvo įtrauktas į pasaulinės mėgėjų teatro sąjungos AITA/IATA renginių planą kaip atitinkantis tarptautiniams renginiams keliamus reikalavimus. Lietuvos Respublikos kultūros ministro įsakymu 2014 m. forumas  „Aidas“ patvirtintas prioritetiniu mėgėjų meno renginiu.

Gražius prisiminimus kelia vaikų ir jaunimo teatro festivaliai DEK (Draugai Emocijos Kūryba), socialinės integracijos projektai „Lygybės medis“, kiti buvusio Savivaldybės teatro sumanymai. O ką kalbėti apie dešimtis spektaklių, vaidintų ne tik Lietuvos, bet ir užsienio scenose?

Meno vadovui-režisieriui J. Andriulevičiui buvo patikėtos Lietuvos mėgėjų teatro sąjungos AITA/IATA nacionalinio centro prezidento, o kolektyvo direktorei Reginai Kestenienei – šio centro sekretorės pareigos. Tai aukštas viso kolektyvo įvertinimas.

Tarptautiniame projekte

Visi nuveikti darbai, kategorijos ir titulai liko tik prisiminimuose. Tačiau svarbiausia, anot J. Andriulevičiaus, aktoriai neišsiskirstė kas sau ir neatsisakė teatrinės veiklos. Jonavos teatralai, praradę savarankišką statusą, įstojo į asociaciją „Žmogui – Jonavos teatras“, įsteigtą Kaišiadoryse, ir aktyviai įsijungė į jos veiklą.

„Asociacija jau anksčiau buvo įkurta, mes tik akcentavome „Jonavos teatrą“, pakeitėme nuostatus. Ją sudaro apie 20 jonaviečių, vaidinusių ir anksčiau. Šioje visuomeninėje organizacijoje nėra nei pirmininkų, nei kitokių vadovų. Aš esu toks pat narys, kaip ir kiti. Viskas vyksta natūraliai. Esame gyvi, dirbame, vaidiname dėl savęs. Džiaugiamės šia diena – praėjo skausmas, negyvename nei praeitimi, nei itin reikliai į ateitį žiūrime. Tiesiog dirbame, ir tiek“, – sako J. Andriulevičius, subūręs teatralų grupę Kaišiadorių kultūros centre ir dirbantis čia teatro režisieriumi.

Turima patirtis skatina ieškoti naujų būdų, plečiant teatrinę veiklą. Asociacija „Žmogus – Jonavos teatras“ dalyvauja tarptautiniame projekte su Latvijos ir  Rusijos teatrais. Visų trijų valstybių teatralai vaidina spektaklį pagal Antono Čechovo pjesę „Jubiliejus“. Jonaviečių aktorinius ir režisūrinius sugebėjimus labai šiltai įvertino Maskvos žiūrovai. Vasario 1-ąją spektaklis bus vaidinamas Kaišiadorių kultūros centro salėje.

Mūsų krašto teatralai dalyvavo Dainų šventės Teatro dienoje, mėgėjų teatrų prestižiniame festivalyje „Atspindžiai“, pernai surengtame Vilkaviškyje, kaip asociacijos nariai pristatė spektaklį „Išvarytieji“. J. Andriulevičiaus suburtas Kaišiadorių teatras „Atspindžiuose“ vaidino A. Čechovo pjesę „Jubiliejus“ ir tapo diplomantais.

Istorija kartojasi

Praradę Savivaldybės teatro statusą, jonaviečiai rankų nenuleido –  asociacijai priklausantis Jonavos teatras kviečiamas į įvairias Lietuvos scenas.

„Mūsų dabartinės darbo sąlygos yra nelengvos. Dažniausiai repetuojame aktorių butuose – tai pas vieną, tai pas kitą. Dekoracijas laikome taip pat savo valdose. Kitąsyk net juokiamės, kad esame tarsi pogrindinis teatras – važiuodami vaidinti, traukiame reikalingas dekoracijas iš rūsių, repetuojame vėlgi būstuose. Neturime tiek lėšų, kad galėtume nuomotis patalpas“, – atvirai sako režisierius.

Jo teigimu, „už borto“ kolektyvas pateko antrą kartą. Nuo 1985 metų veikiantis teatras iš „Azoto“ kultūros rūmų buvo išprašytas rūmams perėjus į ūkiskaitą. „Anuomet buvo paprasčiau – patalpas mums skolino Meno mokykla buvusiame vaikų darželyje. Finansinę paramą išvykoms, dekoracijoms, rūbams teikė verslininkas Vygaudas Juknelis. Taigi didesnių problemų neturėjome. O 1994-aisiais mūsų teatrui suteiktas Jonavos rajono savivaldybės teatro statusas. Nuo tada atsirado galimybės teikti paraiškas ir dalyvauti įvairiuose projektuose, kurti nelengvus, bet įdomius planus, organizuoti renginius. Šį kartą situacija kiek prastesnė. Meilė teatrui – neužmušamas, nenužudomas jausmas. Tai fenomenas, atskleidžiantis žmonių atsidavimą ir aukojimąsi, į meną investuojant ir dalį savo lėšų. Tampame vis labiau matomi, sulaukiame vis didesnio dėmesio, atsiranda daugiau verslo žmonių, remiančių mūsų asociacijos iniciatyvas. Džiaugiuosi savo žmonėmis ir dėkoju jiems už geranoriškumą ir net pasiaukojimą“, – sako J. Andriulevičius.

Jo planuose – nemažai įvairių projektų, naujų spektaklių, darbo su aktoriais veteranais. „Puoselėju viltį parodyti spektaklius Jonavos žiūrovams, rasti galimybę repetuoti ir vaidinti ten, kur yra gera scena, apšvietimas. Asociacijos „Žmogui – Jonavos teatras“ nariai esame nusiteikę optimistiškai ir tikime, kad teatro mėgėjai netrukus mus išvys ir Jonavos scenoje“, – viltingai sako J. Andriulevičius.

Parako dar yra

32-ejus metus teatro veikloje dalyvaujanti aktorė Bronė Zubrickaitė pasidžiaugė, kad šiandienio kolektyvo branduolį sudaro senbuviai. „Vaidiname kelis dešimtmečius  įvairiose vietose, susitinkame, pabendraujame, kuriame planus ateičiai, mąstome apie naują spektaklį, – kalba moteris. – Mano gyvenimo patirtis rodo, kad kartais išeiti iš komforto zonos nėra blogas dalykas. Iš pradžių labai skauda, bet atsidaro naujos durys – ir vėl į priekį. Per metus „nesubyrėjom“, o kaip bus ateityje, gyvenimas parodys.“

Pasak B. Zubrickaitės, nesutarimų su Jonavos kultūros centru nėra. „Teko kalbėtis ir su Savivaldybės administracijos atstovais, ir su Kultūros centro vadovybe dėl patalpų repeticijoms. Ketino duoti. Tiesa, apie pinigus nieko neužsiminė. Tiesiog ir mes patys nenorime jiems įkyrėti. Žinoma, nuoskaudų krisleliai dar jaučiasi“, – sako ilgametė teatro artistė.

Ji patikina, kad repeticijos prasideda nuo teksto mokymosi, tokios pamokos gali vykti ir nedidelėje erdvėje. „Jeigu reikės didesnių patalpų, manau, jas gausime, – priduria ji. – Mes norime kurti, statyti naujus spektaklius. Svarbiausia – parako turime, ir tai darysime.“

Intensyvus laikotarpis

Pasak Valdo Antanavičiaus, atsakingo už ryšius su užsienio valstybėmis, praradus Savivaldybės teatro statusą, kolektyvą ištiko nedidelis šokas, bet paskui nerimas ir nežinomybė praėjo. „Įstojome į asociaciją, važiuojame visur, kur tik mus pakviečia.

Palyginti su ankstesniais metais, dirbame labai intensyviai. Pavyzdžiui, nuo praėjusio spalio turėjome tik du laisvus savaitgalius. Lietuva mūsų nepamiršo, nors ir žino, kad pasikeitė teatro statusas. Raseiniai, Birštonas, Utena, vaidinome ir savame rajone, Liepių bendruomenėje, Jeronimo Ralio gimnazijoje – vos spėjame.

Niekada nepamiršiu, kad nuo 1997-ųjų, kai esu teatro kolektyve, pirmą kartą teko spektaklį parodyti Pravieniškių griežto režimo kolonijoje. Tiesą sakant, savijauta buvo labai keista, nežinojome, kaip nuteistieji sureaguos. Bet jie ne tik plojo, bet ir prisiminimui padovanojo rankų darbo vazą su pačių pagamintomis gėlėmis“, – džiaugiasi jonavietis.

Didžiausiu metų įvykiu artistas laiko tarptautinį Šiaurės šalių mėgėjų teatrų festivalį Anykščiuose, kur susitiko Islandijos teatralus. Juos Valdas vadina „broliais ir seserimis“. Beje, neseniai jų teatro vadovas  Hordur Sigurdarson tapo Islandijos mėgėjų teatro asociacijos prezidentu. „Šis kolektyvas dalyvavo Jonavoje vykusiame „Aido“ forume, o paskui mus pakvietė į savo šalį. Taip susibičiuliavome, kad iki šiol rašo mums  elektroninius laiškus, sveikina visus artistus ir jų šeimas. Dar viena nauja patirtis – asociacijos kolektyvas dalyvauja latvių, lietuvių ir rusų projekte „Vaidinam vieną pjesę“.

Rusijoje jau vaidinome, gegužės mėnesį svečių laukiame Kaišiadoryse, o rugsėjo mėnesį projektą baigsime Latvijoje. Esame numatę bendradarbiauti su Austrijos, Sakartvelo teatralais. Man teatras yra hobis, esu patenkintas veikla. Mūsų asociacija įregistruota Kaišiadoryse, tai ten ir visa bazė. O kur vaidinti – visai nesvarbu. Tik atvirai sakau: man labai gaila festivalio „Aidas“. Tas kelių dienų renginys – kažkas nepaprasto. Užsieniečiai ir šiandien teiraujasi, kaip laikosi teatras, klausia, kada vyks „Aidas“, kokie kolektyvai dalyvaus. Būtent jo dėka įsigijome draugų įvairiose pasaulio šalyse. Šį festivalį ir senatvėje prisiminsiu“, – prisipažįsta pašnekovas.

KOMENTARAI