Jonavos kosmose, deja, nesimatoAutorės į pasaulį kviečia pažvelgti kosmoso žvilgsniu. Asm. archyvo nuotr.

Jonavos kosmose, deja, nesimato

„Kosmo look“ („Kosmoso žvilgsnis“) užklydo į Jonavos kultūros centro Meno galeriją, skelbiančią, kad čia savo kūrybos blykstelėjimų nepagailėjo dvi Vilniaus dailės akademijos magistrantės – Laura Slavinskaitė ir Rūta Matulevičiūtė.

Valso šventė moko gerumo ir atjautos
Romano kūrėjas: pripažinote ir atpažinote
Stačiatikių dvasininkas dalijasi savo talentu

Kosmoso žvilgsnis – tai prasminga metų pabaigos metafora, kada Žemė apsuka dar vieną ratą aplink Saulę, kai, rodos, ryškiau sužėri visos planetos, visi žvaigždynai tiek dangaus platybėse, tiek menininko viduje. Tada gali pamatuoti, kiek milimetrų savo išblizgintuose rėmuose tu paūgėjai, paspėlioti, kokios dar erčios, begalybės tavyje atsivers. Negana to, abi vilnietės tikino, kad šią parodą inspiravo ir mūsų gatvių pavadinimai, ir unikalus Joninių slėnis. Jame sutinkame vasaros saulėgrįžą, tad jokių atsitiktinumų lyg ir nesama.

Kaip rašoma projekto pristatyme, tai – ekspozicija apie tiesą ir kitų matymo perspektyvų galimybę. Viskas čia susilieja – tapyba, instaliacija, medijos. Žemėlapis kūrėjoms, nelyg kokia astroliabija senovės jūrininkams, parodė kelią į mūsų miestą, į galeriją, o Kosmonautų gatvė tapo įkvėpimu savitai pateikiamam kosmosui. Tiek Laura, tiek Rūta siūlo į realybę pažvelgti vaiko žvilgsniu ir viską tarsi atrasti iš naujo. Tos pastangos „pamatyti iš naujo“ ne iš piršto laužtos. L. Slavinskaitė jau eksponavo savo personalinę parodą Austrijoje, Vienos akademijos galerijoje, jos darbų turi įsigiję JAV, Airijos, Vokietijos kolekcininkai. R. Matulevičiūtė nenusileidžia: personalinė paro­da Vilniuje, vardinė Dalios ir Gintaro Gruodžių premija, ne vieną jos darbą įsigijo JAV, Kanados dailės mylėtojai.

Rūtos Matulevičiūtės nuotr.

„Taškas“, „Rentgenas“, „Slė­pynės“, „Truputį po septintos“ – šie konkretūs darbų pavadinimai slepia pasaulį be ribų, kuriame nėra „nuo… iki“. O štai „Saugykla“ – tai puiki aliuzija į uždarą, gal net užkonservuotą miestą, kuriame tyška balos, beviltiškai blykčioja automobilių šviesos, bet tas miestas, tarsi koks eksponatas, tuoj ateivių bus išvežtas, išparceliuotas, gal net panaudotas kažkokiose slaptingose laboratorijose. Čia pat ilgo pavadinimo darbas („Nuostabų saulėtą rytą kalno papėdėje kažkas spjaudosi“), kuriame medžio vietoje – balkšva tuštuma, nes medis turbūt seniai nupjautas, belikusi jo energetika, prisiminimas. Ne vieną žiūrovą, kiek teko nugirsti, žavi nedidukas „Peizažas“, tai – naktis, apglėbusi gamtos platybes, vien juoda spalva, pro kurią vos prasimuša varinė pilnatis. Toje vos užčiuopiamoje mėnesienoje aukso spalva nusidažiusi augmenija, rodos, tuoj prisikels, sumirgės Paukščių Tako atspindžiais, tad netikėti, kad kažkur dar yra gyvybė – negalima.

Įdomu stebėti jaunųjų menininkių ieškojimus, sekti jų talentų sklaidas, nors sieti daugiareikšmėse drobėse gimusias abstrakcijas su kažkokiais gatvių pavadinimais, atrodo, nykoka užduotis.

KOMENTARAI